„Tai turėjo būti tik smėlis. Smėlis žmonėms mieste, jų džiaugsmui, geram buvimui kartu miesto erdvėse. Na, dar ir toks labai aiškus parodymas, kad mūsų laisvė laimėjo prieš čia bujojusį visų okupantų smurtą ir smegenų plovimą.
Tačiau, panašu, kad ne tik tyras džiaugsmas, bet ir istorinės patirtys, o daug kam ir traumos, kažkam, deja, tiesiog piktumas, šį smėlį pavertė simboliu, daug didesniu nei kas galėjo įsivaizduoti“, – rašo meras.
Anot jo, diskusija reikalinga, nes ji „gydo mus kaip žmones ir mus kaip visuomenę“. Meras taip pat pastebėjo Lukiškių aikštės problemą.
„O smėlis, matau, gydo miesto viešąsias erdves, o ypač šią - Lukiškių aikštę. Man visada atrodė, kad giluminė šios erdvės problema yra ta, kad ją išprievartavo sovietiniai ideologai, o paskui dar užbūrė nelaimingų žmonių pyktis, kylantis iš trauminės patirties. Tad šią erdvę, kaip ir apskritai viešas erdves, reikia kantriai gydyti. Ne tik kad jose būtų daugiau žalumos ir jaukumo, bet kad ir žmonės jose galėtų jaustis laukiami ir mylimi. Panašu, esame šiame prasmingo gijimo kelyje“, – rašo jis.
R. Šimašius taip pat dėkojo žmonėms, kurie palaikė įgyvendinant šią idėją. Taip pat ir tiems, kurie kritikavo.
„Noriu padėkoti daugybei žmonių, kurie palaiko šį gijimą ir įprasmina šį kelią. Ačiū už asmenines žinutes. O dar labiau už viešus tekstus. Tik paskaitykit, kokie jie puikūs:
Noriu padėkoti ir tiems, kurie pagarbiai savo ir kitų atžvilgiu išsakė kritines pastabas. Natūralu, kad neturime visi turėti vieno požiūrio, o juo labiau paprasčiausio paplūdimio laikyti dideliu šedevru.
Žmonės yra nuostabūs, Vilnius yra nuostabus, Lietuva yra nuostabi. Ir mūsų laukia puiki ateitis!“
