Ką daugelis italų galvoja apie Silvio Berlusconi? Į šį klausimą lengva atsakyti. Daugelis galvoja: „Jis – vienas iš mūsų“. Jis myli savo šeimą, savo futbolą, savo draugus, savo maistą. Ir, žinoma, savo pinigus. Ryte jis liaupsina bažnyčią, dieną – šeimos vertybes, o naktimis laiką leidžia su jaunomis moterimis – būnant 72 m. amžiaus tai yra nemažas pasiekimas. Jokių abejonių, jis yra smagus. Daugelis politikų kairėje yra nuobodūs. Originaliajam Silvio juos nugalėti yra vieni niekai.
Daugeliui italų nerūpi jo interesų konfliktai (kas jų neturi?) ar jo problemos su įstatymu (atsakovai yra simpatiškesni nei kaltintojai). Sulaužyti pažadai, nuslėpta tiesa, neatsakyti klausimai? Žodis atskaitomybė į italų kalbą tinkamai neišverčiamas. Kaip yra pasakęs vienas amerikiečių keliautojas, tai yra žmogiškosios prigimties žemė. Ir emocionalios politikos. Kiek panaši yra ir Prancūzija. Visai nesutapimas, kad sumanus, greitas, neaukštas politikas, kuris taip pat mėgsta damų draugiją, Paryžiuje vadovauja visam renginiui. Kaip ir italai, prancūzai į politikus žiūri taip, kaip britai į City bankininkus. Mes pamirštame ir atleidžiame, nors ir neturėtume.
Jo netaktiški poelgiai? Dauguma italų galvoja, kad S. Berlusconi tiesiog sako, ką galvoja, ir jiems nerūpi, ar užsieniečiai yra suglumę, ar blogiau. Žinoma, kai kurios pastabos yra nedovanotinos. B. Obama įdegis, juokeliai apie koncentracijos stovyklas, moteris diskriminuojantys komentarai. Jei tu vadovauji vyriausybei, turi suprasti, kad tavo žodžiai, apie kuriuos bus akimirksniu pranešta, gali sugluminti užsieniečius. Užsienyje esantys italai tai žino. Jie teisingai skundžiasi, kad S. Berlusconi netaktas leidžia tiems, kurie nemėgsta Italijos, iš jų tyčiotis, ignoruojant jų gerus visame pasaulyje daromus dalykus.
Jei atvirai, užsienio spauda incidentus kartais išpučia. Šauksmas Amerikos prezidentui po oficialios nuotraukos padarymo G-20 susitikime Londone karalienės Elžbietos II akivaizdoje („Ponas, Obamaaa! Aš esu ponas Berlusconi!“) buvo miela Borat tipo akimirka – nekenksminga ir gana juokinga. Kalbėjimas mobiliu telefonu NATO viršūnių susitikime, kai Angela Merkel buvo priversta jo laukti? Jis tik stengėsi pasirodyti („Aš įtikinsiu Turkijos lyderį Erdogan pritarti, kad Rasmussen taptų NATO vadovu. Vaikinai, palikit tai man.“) Ir kuomet jis pasakė Abruzo žemės drebėjimo aukoms apie savo situaciją galvoti „kaip apie savaitgalį atostogaujant gamtoje“, žinoma, kad užsieniečiams tai neskambėjo gerai. Bet dauguma italų suprato, kad ponas B. tiesiog stengėsi sdrammatizzare, išsklaidyti įtampą.
S. Berlusconi yra užgrūdintas politikas (pirmą kartą ministru pirmininku jis tapo 1994 m. ir jis yra vienintelis prieš II Pasaulinį karą gimęs Europos vyriausybės vadovas) ir jis žino, kad tarptautiniai nesusipratimai namuose jam nekenkia – dažnai netgi priešingai. Tie, kurie jį kritikuoja, bet kokiu atveju už jį nebalsuoja.
Jo netaktiški poelgiai nėra jokios didžiulės strategijos dalis. Greičiausiai jie yra spontaniški, naujųjų turtuolių savigarboje sukoncentruoto ir įžūlumu paversto nesaugumo rezultatas. Didžiuodamasis savo pasiekimais – pirmiausia nekilnojamame turte, tada – televizijoje ir futbole, galiausiai – politikoje, žmogus galvoja, kad jis gali sakyti viską ką nori, kada nori ir kam nori.
Jis yra populiarus. Juan Perón ir Frank Sinatra mišinys. Jokios nuobodžios akimirkos. Ar Italijos žiniasklaida jį kritikuoja? Tik ne jo laikraščiai ir TV stotys. Nei, su keliomis išimtimis, tokie valstybės kontroliuojami kanalai kaip Rai. Dešiniųjų pažiūrų spauda jį dievina. Kairiųjų pažiūrų spauda jo nekenčia. Tik keli laikraščiai – tokie kaip Corriere della Sera – kalba apie jį kasdien, nagrinėja kiekvieną įvykį, mini jį kiekvienoje skiltyje.
Ar dėl to Italija yra autoritarinė valstybė? Žinoma, kad ne. Mes per daug anarchiški, kad kam nors leistume mums ilgai įsakinėti, ką daryti (jis visi žlugo, pradedant imperatoriumi Augustu ir baigiant Benito Mussolini). S. Berlusconi yra laimėjęs trejus rinkimus, pralaimėjęs dvejus ir demokratija vis dar gyvuoja, ir yra (beveik) geroje būklėje. Italija yra kaip postmoderni signoria – pagalvokite apie Sforza Milane, Medici Florencijoje – vadovaujama geranoriško, pavaldinių mėgstamo valdovo.
Ar S. Berlusconi yra geras ministras pirmininkas? Tiesiog pasakysime, kad jis nėra daug blogesnis nei buvusieji prieš jį, ir jis geriau save pateikia. Jis neišsprendė amžinų Italijos problemų – greit augančios valstybės skolos, sudėtingų biurokratinių mechanizmų, organizuoto nusikalstamumo, korupcijos, šlubuojančios teisingumo sistemos ir senstančios infrastruktūros, – bet jis bent jau suteikia stabilumą. Nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos iki amžių sandūros vidutinė vyriausybių Italijoje trukmė buvo vieneri metai. S. Berlusconi ištempė savo kadenciją nuo 2001 iki 2006 m.; jis buvo perrinktas 2008 m. ir labai tikėtina, kad išbus iki 2013 m.
Tiesa yra ta, kad S. Berlusconi yra ne tik Italijos vyriausybės vadovas, bet ir tautos autobiografija. Jis savyje jungia kilnumą, nesuderinamumą, vaidybos talentą, ištvermę, taktines atminties spragas ir lojalumą. Jis žada dalykus, kurių neištęsi, ir daro dalykus, kurių niekada neminėjo. Jo oponentai italai – net geriausi, sąžiningiausi ir šviesiausi – yra teisūs, kad nerimauja. Ne dėl paties S. Berlusconi. Bet dėl Berlusconi jų pačių viduje.
Parengta pagal The Time
