Praėjo keletas mėnesių nuo to laiko, kai advokatai ėmė grasinti nebeteikti valstybės garantuojamų advokato paslaugų dėl valstybės sukaupto įsiskolinimo už paslaugas. Tuo metu atrodė, kad tiek Vyriausybė, tiek Teisingumo ministerija juos išgirdo, suprato, kad žmonėms reikalingą teisinę pagalbą vienaip ar kitaip reikia garantuoti.
Taigi, ir kas nuo tos dienos pasikeitė, kad socialiai jautriausia Lietuvos piliečių grupė, kuri negali savarankiškai susimokėti už pakankamai nepigias advokato paslaugas, galėtų jaustis saugiai ir garantuotai? Ogi iš esmės nieko.
Šiuo metu priiminėjamas naujas biudžetas, kuriame apie Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą (VGTPT), tiksliau apie jos reformavimą, negirdėti nei žodžio. O reforma būtina. Sprendimų reikalauja ne tik advokatai, neapsikentę susidariusių skolų už suteiktas paslaugas, reformos reikalauja ir paslaugos gavėjai, kurie nuolat skundžiasi dėl nekokybiškų paslaugų, advokatų nenoro jiems teikti paslaugas arba apskritai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos nebuvimo.
Situacija su šiuo segmentu, kaip ir daugeliu kitų valstybinių segmentų, yra tiesiog tragiška. Kaip į tai reaguoja Vyriausybė? Kaip „gaisrininkai“. Susikaupus problemoms ir nebeesant galimybių jų ignoruoti, valdžia problemas gesina pažadais, šiuo atveju trumpalaikiais skolų padengimais advokatams, komisijų ar darbo grupių sudarymais. Bet problemos židinio tai neužgesina.
Tai tik prislopina „gaisrą“ iki kito pliūpsnio, tačiau atrodo, kad pasirinkta strategija – „dabar ramu, o po mūsų kad ir tvanas“ – pasiteisina. Advokatai atšaukia streikus, siūlo savo problemos sprendimo būdus ministerijai. Tačiau problemos iš esmės niekas nesprendžia.
Jei advokatus bent jau trumpam valdžia išgirdo, tai žmonių, kuriems ir yra aktualiausia ši problema, t. y. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos gavėjų, niekas nei girdi, nei stengiasi suprasti susidariusią situaciją. O situacija, trumpai tariant, tragiška.
Kai mes, būdami klestinti ir teisinė valstybė, lozungais, pažadais ir teisės aktais giname kiekvieną savo pilietį, realybėje situacija, prireikus teisinės pagalbos, atrodo taip: asmuo, kuris priklauso socialiai pažeidžiamiausiai grupei ir kuriam reikalinga teisinė konsultacija, neturi pinigų pasisamdyti kvalifikuotą advokatą.
Dažnai paskutinis išsigelbėjimo šiaudas yra valstybės garantuojama teisinė pagalba. Ir ką jis čia randa? Dažniausia nieko. O jei ir pavyksta gauti advokatą, tai jis arba skuba ir neturi laiko gilintis į problemą, arba jam tiesiog niekas neapmoka tiek valandų, kiek reikėtų šios problemos efektyviam nagrinėjimui. Kitaip tariant, trūksta ir motyvacijos, ir tinkamo darbo užmokesčio.
O ir pats požiūris į VGTP dirbančius advokatus yra tarsi į antrarūšius, o tai taip pat neprisideda nei prie motyvacijos, nei prie tinkamo advokato – kliento santykio kūrimo. Tiesa, kiekviena taisyklė turi ir išimčių. Atsiranda atsidavusių advokatų, kurie savo darbą atlieka ne dėl simbolinio jiems valstybės mokamo atlygio: bet čia daugiau kalbame apie atskirų advokatų pro bono veiklą, o ne sisteminę teisinę pagalbą.
Žinoma, yra ir piktnaudžiaujančių susidariusia situacija, kai bylose atsiranda po kelis advokatus (su didžiuliu bagažu valstybės apmokamų valandų). Tačiau tai tik išimtys sistemoje, kuri, beje, pati savaime provokuoja netinkamą paslaugų teikimą. Tad galiausiai žmogus, kuris neturi finansinių galimybių pasisamdyti advokatą, lieka nubaustas nekokybiškos sistemos ir jokios skambiai deklaruojamos teisės kiekvienam į gynybą čia nėra.
Tokia VGTPT, kokia egzistuoja dabar, yra daugiau žalinga visiems jos segmentams nei naudinga. Tai, kad teisės aktais numatyta ir teoriškai egzistuoja teisinė pagalba kiekvienam, pas mus nereiškia nieko, ir dažniau padaro žalos nei naudos. Klausimas lieka tik vienas: kada ir kuriai valdžiai pakaks jėgų pertvarkyti šią sistemą ir užtikrinti prieinamas ir kokybiškas paslaugas to stokojantiems žmonėms bei skaidrų, advokatų nežeminantį atlygį?
Kas gi pasikeitė nuo paskutinių advokatų grasinimų nebeteikti teisinės pagalbos? Matyt, nieko. Skolas advokatams mėginama sumokėti, kažkur ministerijose sudaromos darbo grupės, o patys advokatai siūlo savo sprendimus. Bet visa tai – tik daug teorijos ir mažai praktinių veiksmų, siekiant užtikrinti kokybišką valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Pagalbą, kurios asmenims reikia dabar, ne atmestinos, dažnai net gelbėjančios žmonių likimus, pagalbos, kurią teiktų motyvuoti ir savo darbą kokybiškai atliekantys teisininkai. Šiandien advokatai ir klientai laukia sprendimų, o kaip valdžia? Valdžia, panašu, laukia artėjančių rinkimų.
Silvinija Simonaitytė, LSDP narė
