Jau net keturiose Silvijos Peleckienės knygose – subtilus novelečių pasaulis.
Pradėjusi savo kūrybinį kelią memuarine eseistika, beje, taipogi gerokai nustebinusia iki tol neliesta tematika – Rytprūsių našlaičių drama („Sugriautų namų vaikai“. – Klaipėda: Rytas, 1995), Šiauliuose gyvenanti autorė daugiau kaip dešimt metų neišduoda žanro, dėl kurio nesutaria ne vienas literatūros žinovas. Proza tai ar poezija? Kieno atmaina tos lyriškai romantiškos ir proziškai preciziška kūrybine maniera sukurtos noveletės, tie nedidelės apimties kūrinėliai, kuriuose tiek daug skaidrumo, paslapties, netikėtai išsiveržiančių pačių geriausių jausmų?
Kaip ir pirmtakės („Padovanok man edelveisą“, 1997; „Vita Vitam“, 2001; „Sibilės sapnai“, 2005), taip ir naujausioji knyga – „LAUKIANTI STEBUKLO“* - nedidelės apimties. Ir temos lyg ir visai paprastos. Tačiau pradedi skaityti ir dar sykį įsitikini, jog reikia mokėti jas skaityti. Tai – ne tas atvejis, kai vienu prisėdimu gali įveikti keliasdešimt puslapių. Silvijos Peleckienės noveletės skaitomos kitaip – neskubant, pasiskaninant, susimąstant. Ir ne daugiau kaip po keletą, gal net porą-trejetą iškart.
Ne, ne dėl to, kad sunku būtų jas skaityti. Taip, kalbai, žodynui autorė skiria ypatingą dėmesį, tačiau svarbiausia vis dėlto kitkas. Tuose kūrinėliuose – savotiškuose sielos lakštuose – tiek daug erdvės minčiai ir tuo pačiu tylos, kad nekyla ranka, paskaičius vieną noveletę, tuoj pat atsiversti kitą. Tiesiog esi priverstas kurį laiką praleisti su ta elegine nuotaika, kurią pajutai, tarp tų subtilių užuominų, kurioms negali likti abejingas.
Prarastas laikas, į jį prasivėrusi siena, tolimi pasauliai ir artimų žmonių veidų miražai, skirtingų kartų matuojamas laikas, vėjo gūsis, perskeliantis širdį, išjudinantis iš sustingimo, vizijos, kuriose meilė, skausmas, liūdesys, džiaugsmas, viltis turi savo kodą, - tai tik dalis naujojoje Silvijos Peleckienės knygoje užfiksuotų vidinių sielos ryšių ir sąskambių. Ir tai liudija ne ką kita, o šiuolaikinės literatūros ženklus.
Tik kartą autorė aikteli: „Koks nuostabus ir baisus tas gyvenimas, trunkantis tik amžinybės akimirką!‘ („Ilgesys“, p. 35), tačiau negali tų žodžių pamiršti. Atrodo, kad ir pats su tuo moliniu nuskilusia ausimi kiškučiu, atėjusiu iš vaikystės, grįžti į tolimas dienas, o paskui apima kaltės jausmas dėl buvimo Žemėje beprasmiškumo.
Tačiau knygoje nepalyginamai daugiau kitko – meilės gyvenimui. Tarp trapių eilučių ir emocinės įtampos – daug prasmingų akimirkų, subtilių užuominų. Ir kai noveletės herojus taria: „Taip nuostabu mylėti“ („Atradimas“, p. 37), nesuabejoji tų žodžių tikrumu, nes iki jų pasakymo jau spėjai atrasti tai, kas čia skleidžia stiprybę. Tikrą meilę teigia ir „Vyšnių sodas“, „Vizija“, „Sugrįžo“, „Pradžiugino“.
O štai čia dar subtilesni dalykai – tekstas apie svajonę, kaip pagauti vėją ir jos išsipildymą – dieną, kai „vėjo dvasia nepamiršo jos. Pašnabždėjo kaip gyventi, įspėjo jos ateitį“ („Vėjūnė“, p. 14).
Nors Silvijos Peleckienės vizijos ne sykį nukelia į buvusį laiką, autorė laimi nepripildydama jo nostalgija, kaip paprastai būna sentimentaliuose kūriniuose.
Įdomus dalykas: Silvijos Peleckienės noveletėse daiktų prasmę dažnai pajunti ne tik dvasiškai, bet ir fiziškai. Čia – daug ženklų, liudijančių, kas yra amžinosios vertybės. Iš knygos į knygą perkeliama subtili sakinio plastika, netikėtas žodynas, amžinos, tačiau taip neįprastai pažadintos temos, - tai, kas įgalina teigti: turime originalią kūrėją, kurią atskirti jau nereikia didelių pastangų. Pakanka perskaityti pirmuosius naujo kūrinio sakinius ir autorius aiškus.
Ne vienoje noveletėje praeitis tampa šios dienos laikrodžiu. Ne taip paprasta, žinoma, tai pergyventi ir tuo pačiu įtikinti savo skaitytoją, tačiau autorės pastangos daugeliu atvejų pasiteisina su kaupu. Ir tuomet, kai tas, kuris neigė šventąsias likimo tiesas bei žaidė kitų likimais, tampa pelenais raibuliuojančiame vandenyje („Pelenai“, p. 6), ir tuomet, kai sūnus žvelgia į seniai mirusią motiną, kuri jam, suvargusiam, pražilusiam sako: „Sūnau, juk sakiau: „Tik nesenk: („Nepaklausė“, p. 7), ir tuomet, kai „geroji vaikystės fėja, lankiusi ilgais darganotais vakarais, pasakodavusi negirdėtas istorijas, guosdavusi, kai būdavo liūdna“, aplanko noveletės heroję mašinai pakibus virš kunkuliuojančios upės („Suplazdėjo“, p. 17), ir tuomet, kai „nurimusi eina pasitikti artėjančio laiko“ („Sapnų galia“, p. 48).
Dar vienos noveletės heroję įdomu pajusti medžių karalystėje („Miškuolė“, p. 54): čia ji išsivaduoja iš graužaties ir išeina „į pasaulį, esantį už šio pasaulio, nevaržomai klajoti“. Kad vėl ir vėl sugrįžtų į savo namus.
Taipogi labai netikėtos, tačiau jau kitokios akimirkos užfiksuotos noveletėse „Sugrįžo“, „Kelionė“, „Esatis“, „Kaita“ ir kt.
Perskaitęs naująją Silvijos Peleckienės knygą, nedvejodamas galėtum pasirašyti po jos nugarėlėje atspausdintais Viktoro Rudžiansko ir Algimanto Baltakio žodžiais. „Rašę apie Silvijos Peleckienės noveletes (Viktorija Daujotytė, Jonas Mikelinskas, Viktoras Rudžianskas ir kt.) lyg susitarę pabrėžia, kad autorės proza artima poezijai. Tai ir aš galiu patvirtinti. Noveletėse gausu meditavimo, ramybės, gerumo. Tuo S. Peleckienės proza išsiskiria iš kitos šiandieninės mūsų prozos, kur gausu brutalumo, smaguriaujama visokiausiomis šlykštybėmis. Paradoksas: toks autorės bandymas sugrąžinti į mūsų prozą kai kuriuos romantizmo dalykus, man regis, gan novatoriškas, drąsus“, - tvirtina A. Baltakis.
Tokių subtilių knygų išties nėra daug. Gal ir todėl, kad „ne ta era“. Tačiau tokios stiprybės trapume, kokia alsuoja Silvijos Peleckienės kūriniai, šiandien labai reikia.
Benas URBUTIS
* Silvija Peleckienė. LAUKIANTI STEBUKLO. – Noveletės. Šiauliai: Neoprintas, 2009.
