Kai kurioms porcelianinėms lėlėms jau pusantro šimto metų, tačiau jos vis dar tebedėvi tuomet apmautus rūbelius, demonstruoja devynioliktojo amžiaus madas. Ir yra nepaprastai trapios – porcelianinėmis galvomis ir vandens bijančiais kūnais.
Iš Kauno į Šilutę atkrausčiusi gyventi Raimonda pasakoja, kad lėlėmis, kaip ir visos mergaitės, labai žavėjosi vaikystėje. Subrendus šis polinkis dingo, ir štai, prieš daugiau nei dešimtmetį dalyvaudama meno parodoje moteris pamatė senovinę lėlę. O susidomėjimas ja išaugo į antikvarinių lėlių kolekcionavimą.
„Aš turbūt esu vyresnio mažiaus moteris, kuri dar žaidžia su lėlėm. Va, bet čia juokais. Jei iš tikro, lėlės, antikvarinės lėlės, ne tokios paprastos lėlės, bet antikvarinės lėlės, jos yra kaip meno kūriniai“, – teigia lėlių kolekcionierė Raimonda Canderienė.
Ir iš tiesų. Raimondos kolekcijoje – kelios dešimtys XIX–XX amžiaus pradžios lėlių. Dauguma dėvi dar tada, prieš pusantro šimto metų, siūtus rūbus. Tokio amžiaus vieno lėlės batelio kaina prasideda nuo pustrečio šimto eurų. O pačios lėlės gali kainuoti kaip ir kiti meno kūriniai – net 20 tūkst. eurų.
„Vien dėl to, kad visas jos kūnas yra pakankamai gerai išsilaikęs, nesulaužytas, nesudralintas tenai. Ir tokia, kokia ji buvo – originalūs yra rūbai, perukas, bateliai, ten, tarkim, su pirštinaitėm, skėčiukais, visais tais elementais“, – pasakoja R. Canderienė.
XIX amžiaus antroje pusėse tokios lėlės labai išpopuliarėjo. Jų bumas prasidėjo Vokietijoje, o vėliau persikėlė ir į Prancūziją. Atskirti, kuri lėlė vokiška, o kuri prancūziška labai lengva.
„Vokiškos, jos buvo paauglės. Gal kokios 15–16 metų kūnas. Be moteriškumo išraiškų. O prancūzų lėlės jau buvo jos labiau suauagesnės. Jau turėjo taliją, užpakaliuką. Moteriškesnės tokios“, – aiškina R. Canderienė.
Lėles meistrai ruošdavo labai kruopščiai, iš porceliano tekindavo galvas, rankomis piešdavo veidus, tad identiškos lėlės neegzistuoja.
„O perukai būdavo arba iš moheros, reiškia iš vilnos. Arba iš arklio plaukų, arba iš žmogaus plaukų. Kaip šinjonus daro“, – sako R. Canderienė.
Prieš šimtą metų sukurtos lėlės juda dar ir dabar:
„Jos ir taip lenkiasi, ir taip. Ir pasodinti ją ant krašto gali ir taip kažkokioje pozoje.“
O štai mirksinčios lėlės moka ne tik užsimerkti ir atsimerkti. Kai kurios net šelmiškai žvilgteli į šoną:
„Va. Užsimerkia, atsimerkia. Ir, va. Ir pas ją yra dantukai ir liežuviukas.“
Tokias lėles tuometiniai vaikai labai saugodavo ir brangino.
„Tos lėlės auklėjo būsimas moteris ir mergaites. Jų spalvų suvokimą, skonio formavimą. Visas tas žaidimas su lėlėm joms įgūdžius duodavo vaikų auginimo. Visi tie žaidimo elementai pasitarnaudavo jų gyvenime“, – teigia R. Canderienė.
Na, o lėles kolekcionuoti pradėjusios Raimondos gyvenime įvyko stebuklas. Sako, nuo vaikystės ją persekiojo viena su lėle susijusi ir traumą visam gyvenimui palikusi istorija.
„Man trijų metų proga per gimtadienį padovanojo lėlytę, kurią aš pamiršau lauke ir ji ištižo. Ir aš tada labai sielvartavau“, – pasakoja R. Canderienė.
Ir štai praėjus daugybei metų, Raimonda pradėjo kolekcionuoti antikvarines lėles...
„Aš ją suradau. Šitą lėlytę. Aišku ji, kaip pasakyti, kitokie rūbai, aš jai pati rūbelius pasiuvau. Bet ji lygiai tokia pati, kaip manoji.“
