Suskaičiuoti medalius šilutiškei Viešosios policijos skyriaus patrulio būrio vyriausiajai patrulei Eglei Vaitkutei sunkiau nei juos laimėti.
Iš Vilniuje surengto pasaulio rankų lenkimo čempionato E.Vaitkutė (svorio kategorija per 80 kg) į gimtinę grįžo su dar dviem eiliniais aukščiausios prabos apdovanojimais. Kairiąja ranka finale ji įveikė Kazachstano atstovę Antoniną Lisyskają, o antrajame finale (dešine ranka) lietuvė nugalėjo rusę Aliną Samotovą.
Kiek metų pasaulio čempionatuose esate nenugalima?
Būna, kad pralaimi ir lieki antra. Bet paskutinįsyk tai nutiko, berods, prieš trejus metus. Kas skatina dalyvauti čempionatuose toliau?..
Norisi išlaikyti titulus. Tave visi pažįsta, o tu nežinai, kiek turėsi varžovų, kas kėsinasi į tavo karūną... Turi sau kurti programas, ieškoti motyvacijos,taip yra sunkiau. Pasaulio čempionatas pirmą kartą vyko Lietuvoje. Ar jautėte skirtumą dalyvaudama jame?
Skirtumas buvo. Jaučiau dėmesį, visi tikėjosi pirmų vietų, o tas pirmas vietas labai sunku iškovoti. Tad buvo sunkiau psichologiškai.
Po pirmosios pergalės kalbėjote, kad ji buvo labai sunki?..
Nors esu dešiniarankė, kovodama su kaire ranka jaučiuosi stipriau. Tačiau šįkart viskas apsivertė. Kaip išsiaiškinau, mano varžovė buvo Azijos čempionė, į pasaulio čempionatus anksčiau nevažinėdavo. O dabar atvažiavo ir tikrai nustebino – jėga, taktika. Man tai buvo naujiena.
Kai iškovojau aukso medalį kaire ranka, jaučiausi ramiau, nukrito psichologinė našta – turiu bent jau vieną aukso medalį. Prieš antrąją kovą apgalvojau taktiką ir viskas pavyko pagal planą. Su kuria ranka esate iškovojusi daugiau medalių?
Su kaire dviem daugiau. Bet apskritai medalių nebeskaičiuoju. Tai sunki užduotis. Rankų lenkimu užsiimu penkiolika metų. Žinoma, ne į visus pasaulio čempionatus važiuoju, kadangi ne visada sau galiu leisti keliones – susimokėti tenka pačiai, dar padeda Šilutės rankų lenkimo klubas. Šis pasaulio čempionatas man buvo gal šeštas. Už pirmąją vietą pasaulio čempionate gaunate premijas?
Pasaulio, Europos čempionate premijų niekas neduoda. Bet vyksta komerciniai turnyrai, kuriuose yra piniginiai prizai. Bet komerciniuose turnyruose nėra dopingo kontrolės – čia gali dalyvauti visi, kas nori. Į pasaulio ir Europos čempionatus susirenka tie, kas nevartoja draudžiamų preparatų, nes esame tikrinami. Ir šiame čempionate ėjau į dopingo kontrolę. Vieną kartą per metus mane tikrai patikrina.
Kiek trunka rankų lenkimo kova?
Gali trukti sekundę, bet gali tęstis ir kelias minutes. Mano ilgiausia kova truko berods 3 minutes. Laimei, tai buvo paskutinė kova, kadangi po tokios kovos reikia laiko atsistayti – išnaudoji visus savo energijos ir jėgos resursus.
Ko reikia rankų lenkikui – jėgos, technikos, galvos?..
Visko reikia. Bet pirmiausia reikia psichologinio tvirtumo. Jeigu nebūsi psichologiškai tvirtas, nei jėga, nei technika nepadės. Prieini prie stalo ir turi žinoti, ką darysi, kaip darysi. Pscihologinis tvirtumas pirmiausia, antroje vietoje technika, trečioje – jėga.
Aš priklausau Šilutės rankų lenkimo klubui „Pamarys“. Mano treneris Aleksandras Pancerovas. Treneris man sudarė grafiką ir aš jo laikausi. Kiekvieną dieną reikia eiti dirbti į į salę. Rankų lenkimas kaip rankų imtynės – viskas turi būti stipru: pečiai, nugara. Tad dėmesys skiriamas visam kūnui. Netgi kardio treniruotės yra privalomos, kad sportininkas būtų ištvermingas. Prie stalų stoviu du kartus per savaitę. Dažniau to daryti neįmanoma – jeigu aš per treniruotę atiduodu šimtą procentų, atsigauti raumenims reikia mažiausiai trijų dienų.
Su vyrais laužiate rankas?
Per treniruotes, taip. Jeigu nori tobulėti, tenka ieškoti stipresnių varžovų ir stengtis pralenkti kažką. Kartais brolį priverčiu ateiti į salę. Jeigu neturiu priešininko, prie stalo susiimame su broliu.
Prilygstate vyrams jėga?
Galynėtis galiu.
Dirbant policijoje, praverčia stiprios rankos?
Praverčia ir stiprios rankos, ir žinomumas. Šilutėje mane daug kas pažįsta, dėl to truputį lengviau. Jaučiu pagarbą.
Traumas rankų lenkikai patiria dažnai?
Traumos lydi mus. Treniruojantis raumenys išvarginami ir bet koks netiklus veiksmas gali baigtis trauma. Mūsų traumos tokios, kurios sunkiai gyja, skausmingos. Daugiausia turime bėdų su alkūnėmis, pasitaiko visokių plyšimų. Aš į gydytojus dažniausia nesikreipiu – patyrusi traumą, bandau gydytis pati.
Rankas saugote?
Saugau, atsisakau ekstremalių sporto šakų. Pavyzdžiui, labai patinka važiuoti motociklu, bet atsisakau, nes bijau traumų. Pasaugau rankas, kur nereikia jų nekišu.
Kaip susidomėjote rankų lenkimu?
Treneris pakvietė. Jam mane parodė kūno kultūros mokytojas. Pabandžiau, man dėmesio skyrė gal ir daugiau nei kitiems – matyt, matė perspektyvą. Sportavau, treniravausi ir pasilikau – supratau, kad tai mano sportas. Man patinka, kad už savo pergalę esu atsakinga pati, o ne komanda.
Lina Daugėlaitė, sportas.info
TAIP PAT SKAITYKITE:
