Atrodo, kad Rusijos karinės pramonės kompleksas išgyvena ne pačias geriausias savo dienas, ir tai lemia ne tik prasidėjęs ginklų importas iš Vakarų, bet ir atvira įtakingų Rusijos karininkų bei politikų kritika rusiškos karinės technikos adresu. Čia galėtume prisiminti nemažą ažiotažą sukėlusius Rusijos sausumos pajėgų vado generolo pulkininko A. Postnikovo žodžius, kad Rusijos karinės pramonės pagaminta ginkluotė savo charakteristikomis atsilieka ne tik nuo NATO, bet ir nuo Kinijos ginkluotės. Panašūs žodžiai apie Rusijoje gaminamą ginkluotę šią vasarą išsprūdo ir iš prezidento Dmitrijaus Medvedevo lūpų, kai Rusijos žiniasklaidoje pasirodė žinių, kad valstybės užsakymas gali būti neįvykdytas ir šiais metais. Reaguodamas į šią situaciją, D. Medvedevas, viešai kreipdamasis į gynybos ministrą Anatolijų Serdiukovą, pareiškė: „Gynybos ministerija privalo pirkti aukščiausios kokybės ginkluotę. Išleidžiami dideli pinigai, todėl negalime sau leisti pirkti šiukšlių.“ Tad ką šie aukštų Rusijos pareigūnų žodžiai sako apie šalies karinę pramonę ir jos būklę?Skandalas dėl galimo valstybės užsakymo sužlugdymo kilo tuomet, kai tarpžemyninių balistinių raketų „Topol-M“ konstruktorius Jurijus Solomonovas viešai pareiškė, kad valstybės užsakymas vėluos, nes Gynybos ministerija nevykdo savo įsipareigojimų sudaryti kontraktus su gamintojais ir vėluojantys atsiskaitymai tapo ne išimtimi, bet taisykle, o pats Rusijos karinės pramonės kompleksas yra nuskurdintas ir žlungantis. Kartu pasigirdo ir siūlymų, kad reikėtų priimti įstatymą, kuris leistų reguliuoti perkamos ginkluotės kiekį ir kainą, ir taip apsaugoti gamintojus. Gynybos ministerija visus kaltinimus atrėmė tuo, kad Rusijos karinės pramonės įmonės gamina neaiškios kokybės ginklus ir reikalauja už juos nepamatuotų kainų. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad J. Solomonovo žodžiai yra perdėti: juk rusiškų ginklų eksportas auga kiekvienais metais, ką jau kalbėti apie premjero Vladimiro Putino pažadėtus tris trilijonus rublių karinės pramonės kompleksui modernizuoti. Ir vis dėlto susidariusi situacija bei Gynybos ministerijos ir karinės technikos gamintojų ginčas atskleidė ne tik skeptišką aukštų Rusijos pareigūnų požiūrį į savo pačių gaminamą ginkluotę ar jos kokybę, bet ir karinėje pramonėje klestinčią korupciją. Anot gynybos analitiko Pavelo Felgenhauerio, V. Putino sukurta monopolinė sistema karinėje pramonėje leidžia švaistyti pelną, gaunamą tiek iš valstybės užsakymų, tiek ir iš užsienio užsakovų, o patiriami nuostoliai kompensuojami iš valstybės biudžeto. Taip kainos nuolatos kyla, o pagaminamos ginkluotės kokybė ir toliau smunka.
Skeptiškai reikėtų vertinti ir augantį ginklų eksportą: per pastarąjį dešimtmetį jis padidėjo daugiau kaip tris kartus – nuo 3 mlrd. iki 10 mlrd. dolerių praėjusiais metais. Šiuo atveju kylančią rusiškų ginklų eksporto kreivę lėmė keletas priežasčių. Pirma, ji kilo ne didėjant užsakymų ar nuperkamos technikos skaičiui, bet augant kainoms, o nuperkamų ginklų kiekis ne itin skiriasi nuo to, koks buvo prieš dešimtmetį. Antra, Rusija nurašė daugiau kaip 50 mlrd. dolerių skolų šalims, už karinę ginkluotę įsiskolinusioms dar Sovietų Sąjungos laikais, su sąlyga, kad bus pasirašytos naujos ginklų pirkimo sutartys. Trečia, Rusijos pateikiamose ginklų eksporto ataskaitose dažnai figūruoja perduota užsakovui ginkluotė, tačiau už ją dar negautos realios pajamos. Kaip pavyzdį galima nurodyti Venesuelą, kurios karinis importas iš Rusijos siekia 6–7 mlrd. dolerių, tačiau didesnė dalis šios sumos vis dar nesumokėta. Maža to, šį mėnesį Rusijos vicepremjerui Igoriui Sečinui viešint Karakase buvo pasirašyta nauja sutartis, pagal kurią Maskva suteiks Venesuelai keturių milijardų dolerių paskolą tolesniam dvišaliam kariniam bendradarbiavimui plėtoti.
Šis pavyzdys leidžia kalbėti ir apie kitą problemą – Maskvos pomėgį bendradarbiauti su nestabiliais politiniais režimais. Hugo Chavezo atvejis rodo, kad jam pasitraukus nuo politinės arenos ir Venesueloje į valdžią atėjus provakarietiškam lyderiui atlygio už suteiktą ginkluotę Maskva gali ir nesulaukti. Panašus scenarijus gali susiklostyti ir santykiuose su Sirija: ji vien šiais metais įsigijo rusiškos ginkluotės už 3,5 mlrd. JAV dolerių, tačiau ir toliau lieka skolinga Maskvai dar už praeityje įvykdytus pirkimus. Žlugus Basharo al Assado valdžiai vargu ar naujoji Sirijos vyriausybė mokėtų skolas valstybei, kuri buvo bene vienintelė nekenčiamo režimo sąjungininkė ir ginklų tiekėja. Tas pats pasakytina ir apie kitas valstybes, kuriose jau įvyko (ar bręsta) masinių protestų banga, nušlavusi ilgus dešimtmečius valdžiusius diktatorius, kurie dažnu atveju buvo Kremliaus klientūros sąrašuose.
Rusijos ginklų eksportą sunkina ir siaurėjanti prekybos geografija, ją lemia keletas veiksnių. Dalis valstybių, laikytų lojaliomis Rusijos ginklų importuotojomis, sulaukė griežtų tarptautinės bendruomenės sankcijų, su kuriomis turėjo sutikti ir Maskva (sprendimas neparduoti priešlėktuvinės gynybos raketų kompleksų S-300 Iranui). O kita dalis importuotojų ėmė kelti griežtus kokybės ir kainos reikalavimus, kurių Rusijos gamintojai dažnai nebegali patenkinti. Čia pirmiausia dėmesį reikėtų atkreipti į Indiją: tris ketvirtadalius jos karinio arsenalo sudaro rusiškos kilmės ginklai, tačiau skelbtame konkurse dėl 126 daugiafunkcinių naikintuvų įsigijimo rusų „MiG-35“ patyrė pralaimėjimą. Delis turi priekaištų ir dėl ketverius metus vėluojančių lėktuvnešio „Admirolas Gorškovas“ atnaujinimo darbų ir jų kokybės.
Galiausiai situaciją sąlygoja ir Kinija, kuri, būdama viena didžiausių rusiškų ginklų importuotojų, tapo realia konkurente Rusijos ginklų eksporto milžinėms. Rusijos žiniasklaida jau anksčiau įspėdavo šalies vadovus, kad, pardavinėdama karinę techniką ir technologijas Pekinui, valstybė išaugins potencialią varžovę, kuri rinkai galės pasiūlyti analogišką ginkluotę už mažesnę kainą. Atrodo, ši pranašystė ima pildytis. Kinija tobulina ir pristato naują ginkluotę, kuri yra analogiška rusiškai. Šiuo metu tobulinamas naikintuvas „J-15“ yra atnaujinta rusų naikintuvo „Su-33“ versija. Kinija rinkai gali pasiūlyti ir rusiškos priešlėktuvinės gynybos komplekso „S-300“ analogą „HQ-9“, juo praėjusiais metais ėmė domėtis Iranas, Rusijai atsisakius parduoti savąjį.
Taigi, nors Rusija ir toliau išlieka antra didžiausia ginklų eksportuotoja pasaulyje, jos karinės pramonės kompleksas išgyvena ne pačius geriausius laikus. Atrodo, nuolatinės klientūros ratas ima siaurėti, o naujų rimtų pirkėjų horizonte neatsiranda. Rusiškų ginklų kainos nuolatos kyla, kokybė geriausiu atveju lieka ta pati arba blogėja, o žadamų naujienų pristatymas rinkai dažnai yra nukeliamas „į kitą pavasarį“. Galiausiai, nors finansavimo valstybės užsakymams ir netrūksta, dažnu atveju šie užsakymai tėra kompensacijos, skiriamos iš valstybės biudžeto už neapmokėtas bankrutavusių Kremliaus sąjungininkų sąskaitas.
