Pirmosios monetos buvo išrastos prieš 3 tūkst. metų. Iki tol atsiskaitymas vyko natūra arba barteriu. Atsiskaitymo matu buvo laikomas svorio vienetas. Ir dabar daugelio valstybių pinigų pavadinimai reiškia svorio vienetą pagal jo vertę. Neišimtis ir anglų svaras. Monetų gamybai reikėjo medžiagos, kad būtų ir patogi ir vertinga. Auksas buvo per brangus masinei gamybai ir neitin brangioms prekėms būtų reikėję labai mažos auksinės monetos, todėl auksinės monetos buvo kalamos didelės vertės atsiskaitymams. Sidarbras buvo plačiau naudojamas monetų gamybai. Prancūzų k. žodis „argent“ reiškiantis „pinigas“ yra kilęs nuo lotyniško „argentum“ – „sidabras“. Monetoms reikėjo pavadinimų, tad svorio matai, atitinkantys monetų vertę, tam puikiausiai tiko. Banknotai atsirado Kinijoje XI a., Europoje XVII – XVIII a., jie buvo patogesni nei metaliniai pinigai, jau vien svorio atžvilgiu. Pirmieji banknotus išleido švedai 1661 metais kaip padėtų į banką pinigų patvirtinamąjį dokumentą. Anglijoje vieningą metalinių pinigų sistemą 1158 metais įvedė Henrikas II, o pirmus banknotus Anglijos bankas išleido 1694 – savo įkūrimo metais. Iki 1971 metų piniginės reformos, 1 svaras buvo sudarytas iš 240 pensų arba 20 šilingų.
Svaras sterlingų (£, dabar susidedantis iš 100 pensų) sudaro 4,2% visų pasaulyje naudojamų pinigų rezervo. Pavadinimas kilęs iš aukštos kokybės „sterlingo“ klasės sidabrinio lydinio pagaminto penso. Svaras (puond) jau Romos imperijos laikais buvo svorio matas, o antroji dalis „sterlingas“ atsirado vėliau. Ant kai kurių normanų monetų buvo iškalta žvaigždė (normanų k. „sterre“), tai tapo monetos pavadinimu. Vienodėjant piniginiams ženklams, didžiausią vertę turėjo monetos su sidabrinės žvaigždės kokybe. Svarai sterlingų kalami nuo 1601 metų.
Pensas Britanijos salose buvo nuo viduramžių naudota moneta. Jis, kaip ir pfeningas, peningas ar penjė germaniškai kalbančiose viduramžių Europos šalyse, atsirado VIII a. diegiant Karolingų pinigų sistemą (iki tol anglosaksų karalystėje buvo naudotos įvairios monetos tarp kurių svarbiausios buvo „sceattas“ – skatikai). Pensas atitiko frankų 1 sidabrinį (denjė) denarą, tik buvo kitaip vadinamas, bet žymimas tuo pačiu sutrumpinimu d. Pensas sudarė 1/12 šilingo, arba 1/240 svaro sidabro. Anglosaksai skaičiuodami naudojo savąjį arba Tauerio (349,914 g.) svarą. Iš penso svorio atsirado ir svorio matas, vadinamas „pennyweight“. Iki 1343 metų pensas buvo svarbiausia moneta Anglijoje ir turėjo įvairius nominalus: fartingas (1/4), puspensis (1/2), tripensis, šešiapensis. 1257 metais pradėta kaldinti 20 pensų nominalo auksinė moneta. 1343 metais Anglijoje pradėjus kaldinti auksinius florintus, pensas tapo smulkesne moneta. Nuo XIV a. pr. sidabro vertė menkėjo, tai lėmė Šimatmetis karas ir pinigų nutekėjimas į žemyną. Pensų svoris mažėjo, 1464 metais visų Anglijos monetų svoris buvo sumažintas 20%, o 1528 metais pereita nuo Tauerio prie Trojos svaro (373,242 g.), tad vienas pensas turėjo sverti 1,555 g., jis tapo labai smulkia moneta, kurioje sidabro praba apie 333. Karalienė Elžbieta (1558-1603m.) bandė pagerinti sidabro kokybę, bet XVII a. II pusėje ir XVIII a. I pusėje biloninis pensas tesvėrė 0,5 g., o 1750 – 1758 metais sidabro iš viso buvo atsisakyta. 1797 – 1860 metais nereguliariai buvo kaldintas jau varinis pensas, kurio svoris prilygo 1 uncijai (28,3 g.), bet vėliau krito iki 18,8 g., 1860 – 1970 metais buvo 9,4 g. bronzinis pensas. Beje, fartingas – smulkiausia moneta kalta iki 1956 metų Didžiojoje Britanijoje. Po 1971 metų decimalizacijos pensas yra 1/100 svaro dalis. Kaip jubiliejinės 25 pensų nominalo monetos buvo kaldintos 1972, 1977, 1980 ir 1981 metais. Nuo 1982 metų pradėtas kaldinti 20 pensų nominalas, o 1984 metais atsisakyta 1/2 nominalo. Nuo 1992 metų 1 ir 2 pensų monetos kaldinamos iš plieno ir padengiamos variu.
Šilingai. Vienas šilingas buvo sudarytas iš 12 pensų. Toks pinigo pavadinimas buvo nuo normanų užkariavimo laikų iki dešimtainės pinigų sistemos įvedimo (1971 metais). Dar anglosaksų laikais žodžiu „shilling“ vadindavo gyvulio (avies) vertę. Sidabrinės vieno šilingo monetos pasirodė Henriko VII laikais ir buvo kaldinamos iki 1946 metų.
Be šių pagrindinių piniginių vienetų apyvartoje cirkuliavo ir specifinių nominalų monetos: ginėjos, sudarytos iš 21 šilingo, auksiniai soverenai, sudaryti iš 20 šilingų, kronos, sudarytos iš 5 šilingų, grotai, sudaryti iš 4 pensų ir kt., o Britanijos kolonijose ir smulkesnės už puspensius bei fartingus monetos. Britų imperijai vykdant kolonizaciją, nuo XVIII a. jos piniginė sistema, svaras, šilingas ir pensas, įdiegta daugybėje šalių. Atskiros svaro ir pensų rūšys buvo kaldinamos Amerikos kolonijose, Karibuose, Afrikoje. Net po dekolonizacijos kai kurios buvusios britų kolonijos išlaikė valiutas, vadintas svaru ir pensu.
Ginėja (guinea) pagal Gvinėjos, iš kur buvo atvežtas auksas monetoms kalti pavadinimą. XVII a. vid.- XX a. pr. auksinė moneta Didžiojoje Britanijoje. Tai buvo „pagerintas“ pinigas, – elito moneta, sudaryta iš 21 šilingo. Visiems atlygis dvidešimties šilingų svarais, o gydytojams, teisininkams, architektams ar pan. 21 šilingo ginėjomis. Ginėjomis buvo vertinama ne ūkio paskirties žemė, ristūnai žirgai. Tad, jei honoraras kam nors – 100 ginėjų, turėjai pakloti 105 svarus.
Soverenas (sovereign) – Anglijos karalystės aukso moneta, pirmąkart išleista 1489 metais. Jis buvo 1 svaro sterlingų arba 20 šilingų. Tačiau ant jos nebuvo pažymėta monetos vertė. Taip pavadintas dėl dydžio ir pagal pirmose monetose pavaizduotą karalių soste. Averse – sėdinčio karaliaus atvaizdas, reverse – Anglijos karalystės herbas ir dviguba Tiudorų rožė. Pirmieji soverenai buvo 23 karatų (958 prabos), vėliau 22 karatų (917 prabos). tokio grynio auksas vadinamas „kronų auksu“ tapo standartiniu aukso grynumu Britų salose ir JAV. Soverenų svoris buvo mažinamas keliskart. 1604 metais buvo nukaldinti paskutiniai soverenai, jų vietą užėmė junitai, lorelai, broudai ir ginėjos. O 1817 metais jų kaldinimas buvo atnaujintas Jungtinėje Didžiosios Britaijos ir Airijos Karalystėje.
Broudas (broad) – auksinė Anglijos moneta verta 20 šilingų. Išleista 1656 metais svėrė 9,0-9,1 g. Monetą sukūrė Thomas Simon. Averse lordo protektoriaus Oliverio Kromvelio portretas (su laurų vainiku), reverse – karūnuotas Anglijos respublikos skydas su užrašu „Taika surandama per karą“. Pjedforto broudai su įrašu gurte žinomi kaip „penkiasdešimties šilingų moneta“. Puikiai išsilaikiuosios broudų monetos (būklė „very fine“ ir „extremely fine“) šiuo metu yra retos ir vertos nuo £3500 iki £6000.
Nuo 1694 metų, įkūrus Britanijos banką, metalinius pinigus imta keisti popieriniais svaro sterlingų banknotais. Pradžioje kupiūros buvo su vandens ženklais, bet be nominalo, panašios į dabartinius čekius, o vertė įrašoma ranka, pagal sidabro ar aukso lydinių svorį, kurį klientas padėdavo į banką. Atsirado ir padirbinėtojų, pakeičiančių nominalą. Nuo 1725 metų nominalą imta žymėti antspaudu ir jie tiko jau nevienkartiniam naudojimui. Kad apsaugot nuo vagystės siunčiamus paštu pinigus, – banknotas buvo perplėšiamas pusiau ir jo dalys siunčiamos skirtinguose vokuose.
Su svarais sterlingų yra susijusi didžiausia pinigų padirbinėjimo afera. Antrojo Pasaulinio karo metais Vokietija, siekdama pakirsti Anglijos ekonomiką, vienoje koncentracijos stovyklų buvo surinkusi kelis šimtus pinigų padirbinėtojų ir privertė juos gaminti svarų sterlingų banknotus. Greit buvo išspausdinta virš 100 mln. svarų sterlingų itin aukštos kokybės banknotų, kurie sudarė 10% visų Britanijos pinigų pasaulyje. Specialistai jų neatskirdavo nuo tikrų. Ekonominė diversija buvo pastebėta, kai pasiekus didžiulį mastą imta spausdinti banknotus vienodais numeriais.
1971 metais Didžioji Britanija ir Airija vienos iš paskutiniųjų pasaulio šalių decimalizavo savo piniginį vienetą, atsisakydamos nuo VIII a. išlikusios svaro – šilingo – penso (Karolingų) sistemos. Pensas tapo 1/100 svaro sterlingų ar Airijos svaro dalimi. Kad atskirti nuo senųjų pensų, šiuos vadino “naujaisiais".
Anglijoje pinigai nuo senų senovės ir ant medžių auga. Netikite? Britanijos miškuose yra vietos, kuriose galite pamatyti į medžių kamienus prikalstytų monetų. Niekas tiksliai nežino priežasties, kodėl žmonės kaldavo monetas į medžius. Yra tik spėjama, kad gal tai laimei, ar prašant ko nors, ar aukos dievybėms? Seniau buvo manoma, jog dievų sielos gyvena medžiuose ir ant jų kabindavo girliandas, saldumynus, dovanas. Škotijoje yra monetų medis datuojamas 1700 metais. 1877 metais karalienė Viktorija yra aplankiusi tokį monetų ąžuolą. Yra tikima, jei ištrauksi iš tokio medžio monetą – susirgsi.
