Apie ką pagalvojote, perskaitę pavadinimą? Apie daržovę ar apie gyvenimo draugą? Žodžiai, turintys kelias prasmes, sukelia ir nesusipratimų, ir komiškų momentų. Turbūt visi maži vaikai yra prašę mamos išvirti „tavo košės“. „Čia ne mano košė, čia manų košė“, – atsakydavo mama. Kai žodžiai parašyti, kai pritaikyti linksniai ir užkabintos nosinės, skirtumas akivaizdus, tačiau su gramatika dar nesusipažinusiam mažyliui manų košė yra tiesiog mamos košė.
O porų sriuba galima vadinti bet kurią, jei srebiama kartu su savo mieliausiu žmogumi. Pažiūrint į akis, pasakant komplimentą, pasidžiaugiant, kad visos žmonijos minioje savo porą suradote.
Arba porų sriuba, nesigilinant į gyvenimo peripetijas ir santykių niuansus, tiesiog išvirta iš porų. Svogūninio augalo Allium porrum.
Puiki daržovė! Kvapas – švelnesnis negu svogūno. Turi vitaminų C, K ir folio rūgšties, mikroelementų kalio, kalcio, magnio, geležies ir mangano, pasižymi antibakteriniu ir antioksidaciniu poveikiu, valo iš organizmo šlakus ir turi nedaug kalorijų. Istoriniai šaltiniai byloja, kad porais buvo maitinami Egipto piramidžių statytojai, juos mėgo poetas Homeras ir senovės Graikijos dainininkai, tikėję, kad porai gerina balsą.
Įdomu tai, kad poras yra vienas iš Velso nacionalinių simbolių (kitas simbolis yra narcizas, Velse vadinamas „Petro poru“). Išlikusi legenda, kad VI a. ginantis nuo saksų mūšis vyko porų lauke. Kad lengviau būtų atskirti, kurie yra saviškiai, karalius Kadvaladras įsakė savo kariams prie šalmų prisitvirtinti po poro stiebą. Šiame mūšyje pasižymėjo ir vyskupas Dovydas, kuris vėliau buvo paskelbtas šventuoju ir dabar yra laikomas Velso globėju, o jo kančių ir nuopelnų sąrašas gerokai ilgesnis nei kautynės svogūnų lauke. Iki šių dienų tradiciniai šv. Dovydo dienos patiekalai – tiek sriubos, tiek pyragai – Velse gaminami iš porų, o ant Velso gvardijos pareigūnų šalmų vaizduojamas stilizuotas poras.
Dabar porai mėgstami visame pasaulyje, o daugiausia jų auginama Prancūzijoje. Ir šios dienos receptas iš ten. Todėl kai išvirsite porų ir „žemės obuolių“ – bulvių – sriubą, galima ją išdidžiai pristatyti prancūziškai: Soupe Poireaux Pommes de Terre! (prancūziškai nemoku, tai net nežinočiau, kaip ištarti). Ši porų sriuba pagaminama labai paprastai – užtruksite ne ilgiau nei pusvalandį. O jei pagardinsite keliais gabalėliais rūkytos lašišos, rezultatas bus prašmatnus ir tikrai įvertintas teigiamai.
Porų ir bulvių sriuba – Soupe Poireaux Pommes de Terre
Jums reikės:
• 2-3 šaukštų sviesto,
• 2 porų,
• 4-5 bulvių,
• 1 morkos (nebūtinai),
• 1 l vandens,
• 100 ml riebios grietinėlės,
• 100 g karštai rūkytos lašišos gabaliukų,
• druskos, maltų juodųjų pipirų,
• krapų (nebūtinai).
Naudojama baltoji ir šviesiai žalia poro stiebo dalis. Stiebas perpjaunamas išilgai ir nuplaunamas šaltu vandeniu. Ypač atidžiai plaunama ta dalis, kur nuo stiebo pradeda atsiskirti lapai, nes tarpuose dažnai būna žemių ar smėlio. Poras supjaustomas 0,5-1 cm storio gabaliukais.
Svieste pakepinami poro gabaliukai, kol suminkštėja. Geriausia naudoti puodą storu dugnu – tokį, kuriame galime kepti.
Sudedamos supjaustytos bulvės ir morka. Užpilama vandeniu (galima naudoti sultinį). Verdama apie 15-20 minučių, kol suminkštėja bulvės. Pasūdoma. Įpilama grietinėlės ir užkaitinama iki virimo. Jei sriuba virta ne sultinyje, o vandenyje, naudokite riebesnę grietinėlę, o jei liesesnė, galima įpilti jos daugiau.
Prancūzijoje ši sriuba dažniausiai pertrinama iki kreminės konsistencijos. Prancūzai kažkodėl labai mėgsta trintas sriubas. Jei ir jūs tokias mėgstate, pasinaudokite smulkintuvu, o jei labiau patinka sriubos „gabaluotosios“, šį etapą praleiskite.
Vieni šioje sriuboje mėgsta krapus, kiti – ne. Įpylę į lėkštę, įberkite šviežiai maltų juodųjų pipirų ir porą šaukštų karštai rūkytos lašišos gabaliukų.
Skanaus!
