Edgaras Savickas, LRT.lt
Dar nespėjus nutilti praeitų metų pabaigoje garsiai nuskambėjusioms diskusijoms apie pensijų kaupimą privačiuose fonduose, šią savaitę vyriausybė paskelbė, kad per sunkmetį sumažintos pensijos bus kompensuotos. Nors asmeninis taupymas senatvei ateities pensininkams turėtų padėti išvengti priklausomybės nuo valdžios sprendimų ir vargingo gyvenimo, iš tiesų jokių garantijų nėra. Juolab kad ir ateityje didžioji pensijų dalis greičiausiai bus mokama iš „Sodros“ biudžeto.
Pensijų kaupimo formulė 2+2+2 leidžia daryti prielaidą, kad ateities išmokų dydis lygiomis dalimis priklausys nuo įmokų į „Sodrą“, indelių į privačius pensijų fondus ir asmeninio apsisprendimo į juos investuoti daugiau. Tačiau, ekonomisto Teodoro Medaiskio manymu, valstybės lėšos ir po kelių dešimtmečių sudarys didesniąją dalį gyventojų gaunamų pensijų.
„Tiksliai pasakyti sunku, bet maždaug du trečdaliai bus mokami iš „Sodros“, – spėjo jis.
T. Medaiskis paaiškino, jog pagrindinai ekonominiai pensijų dydį lemiantys veiksniai yra dirbančiųjų skaičius ir jų gaunami atlyginimai. Netiesioginės įtakos turi ir investicijų dinamika.
Regėti ateitį nori kiekvienas
Sakoma, kad ateities prognozavimas yra vienas nedėkingiausių užsiėmimų. Atspėti, kas ir kaip vystysis ateityje, dėl daugybės nežinomųjų beveik neįmanoma. Tačiau žmonių smalsumas ir noras jaustis saugiems užtikrina, kad nei sinoptikai, nei horoskopų kūrėjai neliktų be darbo.
Vienas dalykų, kurių šiandien žinoti neįmanoma, bet labai norima, yra pensijos, kurią gausi senatvėje, dydis.
Ekonomistai yra sukūrę teorijų, kurios leidžia nuspėti, kaip rinkos vystysis ateityje, tačiau jas pritaikyti praktikoje nėra taip lengva – geriausiu atveju gaunami tik labai apytiksliai vertinimai.
Kondratjevo ciklas
Viena iš tokių teorijų yra XX a. pradžioje dirbusio rusų ekonomisto Nikolajaus Kondratjevo ciklas, trunkantis apie 50-60 metų.
Ji teigia, kad kapitalistinėse šalyse ekonomikos augimas vyksta ilgomis bangomis ir priklauso nuo technologinių inovacijų. Remiantis Kondratievo ciklu galima nuspėti, pavyzdžiui, kainas, palūkanų normas, užsienio prekybą.
Pastaroji Kondratjevo banga pradėjo kilti prieš pat informacinių technologijų revoliuciją, tai yra apie 1980 m. Piką ji pasiekė prieš 2000 m., kai sprogo interneto bendrovių burbulas, o šiandien esame nuosmukyje. Tai reiškia, kad naujo inovacijų proveržio galime tikėtis tik po 30 metų.
Dabartiniams penkiasdešimtmečiams tokia prognozė nieko gero nežada, nes jei jų pensijų dydis priklausys nuo ekonomikos augimo, tuo metu, kai jie išeis į pensiją, jokių stulbinančių šuolių, o kartu ir didesnių išmokų tikėtis neverta.
Tačiau tiems, kam dabar yra apie 30 metų – atvirkščiai, Kondratievo ciklas žada sočią senatvę, nes periodas, kai jie išeis į pensiją, turėtų sutapti su technologijų proveržiu.
Schumpeterio ciklas
Taip pat apie 50-60 metų trunka vieno įtakingiausių XX a. mąstytojų austrų ekonomisto Josepho Schumpeterio aprašoma banga.
Pagal jo teoriją, ekonomikos ciklai labiausiai priklauso nuo „inovacijų spiečių“, kurie lemia globalios ekonomikos paradigmas.
Schumpeterio ciklas iš esmės sutampa su Kondratjevo, tik prasideda maždaug dešimtmečiu anksčiau, todėl, svarstant apie pensijų dydį, irgi yra palankus jaunesnei, o ne vyresnei kartai, nes išėjusi į pensiją pastaroji į pakilimo traukinį jau nebespėtų.
Kitchino ciklas
Šis ciklas yra kur kas trumpesnis už ankstesnius du – jo trukmė yra apie 40 mėnesių. Britų verslininko garbei pavadinta banga paremta pasiūlos ir paklausos dėsniais.
Teigiama, kad, augant ekonominei veiklai, rinka yra užliejama prekėmis. Tačiau ilgainiui paklausa joms neišvengiamai sumažėja, kainos krenta, o produkcija guli sandėliuose. Verslininkai nespėja į šį pokyti sureaguoti iš karto ir sumažinti gamybos apimčių.
Kadangi šis ciklas yra labai trumpas, jis didelės įtakos pensijoms neturi.
Juglaro ciklas
XIX a. prancūzų statistiko Clemento Juglaro banga trunka maždaug 7-11 metų ir yra paremta ne tik produkcijos pertekliaus signalais, bet ir vėluojančiomis investicijomis.
Šiuo metu esame šio ciklo kilimo pradžioje. Žvelgiant į ateitį, Juglaro banga savo piką pasieks 2017 m. ir kartosis toliau maždaug kas 10 metų.
Nors ši banga yra ilgesnė už Kitchino, ji taip pat pensijų labai nepaveiks. Ypač jei išėję į pensiją planuojate gyventi ilgiau nei dešimt metų. Klausimas tik, ar didesnę pensiją norėsite gauti vos tik palikę darbo rinką, ar šiek tiek vėliau.
Kuznetso ciklas
Dar vienas ekonominis ciklas aprašytas rusų kilmės amerikiečių ekonomikos istoriko Simono Kuznetso. Paremtas pajamų nelygybės besivystančioje šalyje kitimu, jis trunka nuo 15 iki 25 metų.
Jei sutiktume, kad Lietuvoje ši banga prasidėjo 1990 m., atkūrus nepriklausomybę, o didžiausius atlyginimus dauguma gaudavo 2005 m., kitą piką turėtume pasiekti 2030 ir 2055 m.
Tokia tendencija taip pat palanki dabartiniams trisdešimtmečiams, tačiau ir penkiasdešimtmečiai labai nuliūsti neturėtų: kadangi šis ciklas visiškai su Kondratjevo ir Schumpeterio ciklais nesutampa, Kuznetso bangos vaisiais pasidalinti galės visi.
Visiškai pasitikėti negalima
T. Medaiskis LRT.lt sakė kad, nors ekonominių ciklų išmanymas gali būti naudingas svarstant ekonomines problemas ir jų vystymąsi ateityje, jis pats sprendimų remdamasis vien jais nepriimtų.
Jam pritarė ir Mykolo Romerio universiteto profesorius Gediminas Mačys, sakęs, jog šie ciklai nėra griežtai apibrėžti ir jų negalima prilyginti kompiuteriniams algoritmams, kurie ateitį sumodeliuotų tiksliai.
G. Mačys taip pat pabrėžė, kad ekonomikai didelės įtakos turi ir valstybių vadovų priimami sprendimai. Kaip pavyzdį jis pateikė JAV centrinio banko vykdomą pinigų politiką, kuri įtakos turi visam pasauliui.
Lygiai taip pat globalios svarbos turi ekonominiai vystymaisi žaliavų rinkose, pasaulio fabriku vadinamoje Kinijoje, kiti veiksniai.
Profesorius atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvai šiandien svarbiausi Europos centrinio banko priimami sprendimai. Tačiau labai dideli sukrėtimai nuvilnija per visą pasaulį, nepaisant tam skirtų institucijų vykdomo krizių valdymo.
„Pavyzdžiui, 2009 m. finansinių problemų turėjo ir Balbieriškis, nors krizė prasidėjo Niujorke“, – sakė ekonomistas.
2010 m. nurėžta pensijų dalis leido Lietuvai šiek tiek lengviau išgyventi sunkmetį. Šįkart buvo nuspręsta praradimus kompensuoti. G. Mačio manymu, tai nereiškia, kad ir ateityje veiksmų planas bus lygiai toks pat – kaip valstybė savo finansines problemas imsis spręsti užklupus kitai krizei parodys tik laikas.
