Kas buvo svarbiausia moteris signataro Mykolo Biržiškos gyvenime? Kodėl Bronislava Šėmytė - Biržiškienė nenorėjo išvažiuoti iš Lietuvos ir kokią įtaką ji darė žymaus vyro veiklai? Apie visą tai ir dar daugiau kalbamės su jos anūke Danute Mažeika.
Lietuva – vienas žodis, kuriame telpa visa mūsų valstybės istorija, patirtis ir vienybė. Los Andžele gyvenanti Mykolo ir Bronislavos Biržiškų anūkė Danutė Mažeika tikina, kad būtent Lietuva jos seneliams buvo svarbiau už viską.
„Dabar daug žmonių galvoja apie savo didįjį aš. O jie galvojo apie didįjį mes. Mes – kaip tauta, kaip didi vienybė“, - savo prisiminimus pradeda moteris.
Užgimusi studentiška meilė
1901 metais Mykolas Biržiška įstojo į Maskvos universiteto Teisės fakultetą. Būtent šiais metais jis aktyviai dalyvavo Lietuvos studentų draugijoje ir įsitraukė į socialdemokratų veiklą. Už ją M. Biržiška buvo suimtas ir nuteistas 2 mėnesiams ištrėmimu į Sibirą. Tačiau vyras 5 mėnesius buvo uždarytas į Maskvos Butyrkų kalėjimą, vėliau – 6 mėnesius buvo kalintas Vilniaus ir Kauno kalėjimuose.
„Būtent čia mano senelis susipažino su Markso teorija. Jam komunizmas nepatiko. Bet jis buvo socialdemokratas ir iš visos širdies norėjo, kad visi mažažemiai taip pat turėtų balsą. Jam tai buvo labai svarbu“, - sako D. Mažeika.
1906 metais M. Biržiška grįžo į Maskvą tęsti savo studijų. O šiame mieste ir užsimezgė M. Biržiškos ir Bronislavos Šėmytės meilė.
„Senelio broliai Vaclovas ir Viktoras Biržiškos lankė Petrapilio universitetą, o jis studijavo Maskvoje. Kažkokiu būdu šių dviejų universitetų studentai tarpusavyje artimai bendraudavo. Mano močiutė Bronislava taip pat mokėsi Petrapilyje ir buvo Mykolo brolių draugė. Broliai supažindino ją su Mykolu. Ir jiedu 1907 metais susituokė Maskvos Šv. Stanislovo bažnyčioje“, - pasakoja jų anūkė.
Santuoka padėjo išvengti bausmės
Bronislava Šėmytė 1879 metais gimė Vilniuje, baigė Vilniaus mergaičių gimnaziją. Buvo vyriausia Onos ir Antano Šėmių dukra. Be jos šeimoje augo sesuo Vanda ir brolis Vytautas. „Močiutė turėjo ir dar vieną brolį su sese, tačiau dėl gripo jie mirė labai anksti. Ši žaizda jai liko visam gyvenimui. Todėl ji labai norėjo daryti gera kitiems, rūpinosi ne tik savo, bet ir visų artimųjų sveikata“, - priduria D. Mažeika.
Apie B. Šėmytės tėvus jos anūkė žino ne daug informacijos, tačiau vienas faktas yra išlikęs visose šeimos kartose iki pat dabar.
„Žinau, kad Bronislavos tėtis turėjo juodas akis. Bronislava jas paveldėjo iš tėčio, aš iš jos, o mano dukra iš manęs. Kai gimė mano dukra, aš tik linksmai sušukau „O, dievulėliau, tu atrodai kaip Bronka!“, - juokiasi moteris.
Nuo 1903 metų B. Šėmytė dalyvavo Lietuvos socialdemokratų partijos jaunimo organizacijos veikloje, buvo laikraščio „Skardas“ redaktorė. Už II Valstybės Dūmos lietuvių socialdemokratų atsišaukimo išspausdinimą moteris buvo persekiojama.
„Bronislava ištekėdama už mano senelio pakeitė pavardę ir tokiu būdu išvengė bausmės. Bet ji ištekėjo už meilės. Per visus sunkumus ir karus jie perėjo drauge.. Petys į petį“, - patikina D. Mažeika.
Rūpėjo švietimas ir našlaičiai
Pasakojant apie Bronislavą Šėmytę - Biržiškienę, labai svarbu aptarti jos atliktus darbus Lietuvai, įtaką švietimui ir mokslui.
„Mano močiutė buvo įsivėlusi į politiką, bet švietimas jai buvo taip pat labai svarbu. Nedaug kas žino, bet kai lenkai užėmė Vilnių, senelis buvo išvažiavęs, o Bronislava kartu su senelio broliu Viktoru buvo areštuoti", - pasakoja ji.
Iš Maskvos grįžusi į Lietuvą, B. Biržiškienė dėstė Vilniaus lietuvių mokytojų kursuose ir Vytauto Didžiojo lietuvių gimnazijoje, priklausė Vilniaus lietuvių komitetui. Bet ypatingą dėmesį ir didelę savo širdies dalį moteris skyrė „Žiburėlio“ prieglaudai ir našlaičiams.
„Ji buvo be galo aktyvi moteris. Dalyvavo komitetuose, parėmė kare sužeistus kareivius ir jų šeimas, našlaičius. Ji pabusdavo vidury nakties ir nueidavo patikrinti prieglaudos, ar ten viskas gerai ir ramu.
Prieglauda žinojo, kad bet kuriuo paros metu Bronislava gali įžengti pro duris“, - sako D. Mažeika.
Bronislava – stipriausias senelio ramstis
Dažnai yra sakoma, kad už kiekvieno stipraus vyro stovi stipri moteris, bet signatarui M. Biržiškai žmona Bronislava buvo ne tik didžiausias ramstis, bet ir sielos antroji dalis.
„Jie buvo kaip dvyniai. Nors mano senelis buvo tvirtas žemaitis, tačiau per įvairiausius renginius Bronislavą pasodindavo viduryje salės. Kai jis sakydavo kalbą, žiūrėdavo tiesiai į mano močiutę, kuri suteikdavo jam pasitikėjimo ir palaikymo“, - senelių pasakojimus prisimena anūkė D. Mažeika.
Tačiau B. Šėmytei - Biržiškienei labai svarbi buvo ir jos šeima. 1908 metais moteris susilaukė pirmosios dukters Marijos Biržiškaitės, tačiau moters gimdymas buvo be galo sunkus.
„Po kiek laiko močiutė pradėjo lauktis mano mamos Onos Biržiškaitės. Viekšniuose senelio tėtis buvo gydytojas, todėl ten M. Biržiška išvežė savo žmoną su dukra Marija“, - sako ji.
Grįžus į Vilnių jau su dvejomis dukromis, B. Biržiškienei rūpintis vaikais labai padėjo jos mama. Su mamos pagalba prižiūrint mažas dukras, ji galėjo toliau tęsti savo mokytojos darbą. „Jai tai buvo labai svarbu. Kartu su seneliu jiems buvo labai svarbu išauklėti grupę studentų, kurie galėtų paskleisti švietimą per visą Lietuvą“, - priduria D. Mažeika.
Mokytojų Biržiškų šeima visą laiką buvo labai gerbiama ir inteligentiška, o draugų tarpe buvo galima sutikti net ir patį būsimą Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną.
„Niekada nebuvau mačiusi jokių nuotraukų iš tų laikų. Bet kai pasirodė internetas ir žmonės pradėjo kelti nuotraukas, visose nuotraukose galėjau pamatyti savo senelius įvairiuose komitetuose, susirinkimuose ir svarbiuose renginiuose“, - sako ji.
1922 metais dėl lenkų persekiojimų B. Biržiškienė kartu su vyru ir dukromis persikėlė į Kauną. „Bronislava buvo 150 procentų vilnietė, todėl visada jautė norą grįžti į savo gimtąjį miestą“, - priduria D. Mažeika.
1940 metais Bronislavos svajonei buvo lemta išsipildyti – Biržiškų šeima sugrįžo į Vilnių. „Tačiau vokiečiai seneliams parodė sąrašus ir M. Biržiška suprato, kad jeigu rusai sugrįš – jiems Sibiras bus garantuotas šimtu procentu.
Seneliai nuolatos gyvendavo su dviem supakuotais lagaminais. Vienas buvo skirtas maistui, o kitas – drabužiams ir brangiausiams jų prisiminimams: senelio rankraščiams, jų tėvų nuotraukoms, parašytoms knygoms“, - pasakojimus prisimena jų anūkė.
Atsisveikinimas su Lietuva
Biržiškų šeima ilgą laikė svarstė, ar jiems reikia palikti Lietuvą. O likus dviems savaitėms prieš rusų sugrįžimą šeima spėjo sutuokti savo dukrą Oną Biržiškaitę su jos geriausiu draugu Kaziu Barausku.
„Vieną dieną pas mano mamą Oną atėjo tarnaitė ir pasakė, kad ji nebeturi daug laiko ir tikriausiai jiems reikės bėgti iš šalies, bet moteris bėgti viena neturėdama vyro tiesiog negali. Mano močiutė Bronislava labai supyko, kaip jos geriausias draugas kunigas M. Reinys nesutuoks jų katedroje. Jis juos sutuokė 1944 metais. Mano mamos pamergė buvo J. Čiurniolytė, o tėčio pabrolys – K. Boruta“, - sako ji.
Po vedybų 1944 metais Biržiškos su visa savo šeima skubiai išvyko iš Lietuvos.
„Visi jie prisirašė kaip darbininkai ir žadėjo sunkvežimiais išvažiuoti į Vokietiją. Tuo metu vokiečiams reikėjo atitinkamo skaičiaus darbininkų. Jiems vokiečiai sumokėdavo tūkstantį markių, todėl jau šiek tiek pinigų pradžiai mano šeima turėjo“, - savo kartų istoriją pasakoja D. Mažeika.
Tačiau B. Biržiškienė niekada nenorėjo išvažiuoti iš Lietuvos, todėl išsiskyrimas su savo gimtąją šalimi jai buvo be galo skausmingas, o šią gilią žaizdą jį jautė visą likusį gyvenimą.
„Išvykus iš Lietuvos, Biržiškos sustojo Vienoje. Čia visa šeima buvo perkelta į stovyklą, kuri buvo atskirta vielomis. Vienoje pusėje buvo rytų europiečiai, kitoje – žydai.
Mano mama pasakojo, kad tuomet jie visi turėjo praeiti pro paskirtus dušus. Dabar gerai pagalvojus, tai galėjo reikšti net ir mirtį. Lietuviai ten gaudavo gerą maistą, tačiau viską atiduodavo žydams, kad jie bent taip galėtų pasistiprinti“, - pasakojimais dalijasi Biržiškų anūkė.
Savaitę laiko pragyvenę stovykloje, visi ten buvę lietuviai susitarė dėl keturiasdešimties tautiečių paleidimo ir tuomet Biržiškos pasiekė Vokietijos miestą Pineburgą, kur M. Biržiška dėstė Pabaltijo universitete.
1949 metais Biržiškų dukra Ona su savo vyru Kaziu atvyko į Ameriką. Atvažiuoti į šią šalį Mykolui ir Bronislavai Biržiškoms buvo siūlyta dar anksčiau.
„Kadangi mano seneliai labai padėdavo žydams Lietuvoje, jiems buvo siūlyta į Ameriką atvykti kartu su pirmaisiais žydais. Tačiau mano senelis nenorėjo jokių lengvatų ir atsakė, kad atvyks tik tada, kai jie priims lietuvius“, – pasakoja D. Mažeika.
Naujas Biržiškų gyvenimas Amerikoje
Į Los Andželo miestą Mykolas ir Bronislava Biržiškos traukiniu atvyko 1950 metais, tačiau B. Biržiškienei sunkiai sekėsi pamiršti tėvynės ilgesį.
„Los Andžele ji gyveno penkerius metus ir kaip aš pasakyčiau, jai tai buvo bauda gražioje vietoje. Ji buvo toli nuo savo mylimos vietos, veiklos. Čia dar kūrėsi labai maža lietuvių kolonija, lietuvius matydavome tik savaitgaliais“, - prisimena ji. Po truputį Biržiškų šeima ėmė įsitvirtinti Amerikoje, o netrukus nusipirko ir pirmąjį būstą.
„Mano tėtis rado darbą aliuminio fabrike ir turėjo išlaikyti septynių žmonių šeimą. Visi jie nusipirko dviejų aukštų namą, viršuje gyveno mano seneliai, o apačioje – mes su tėvais. Dabar senelių kambarys yra pervežtas į Lietuvą, signatarų namus. Galima sakyti, kad turite dalį Kalifornijos savo šalyje“, - šypsosi ji.
Mykolas Biržiška Amerikoje tęsė savo veiklą ir darbus. Signataras čia laiškų pagalba išlaikė visus savo ryšius, rašė į laikraščius „Darbininkas“ ir „Draugas“. O štai Bronislavai Biržiškienei, anot D. Mažeikos, Amerika buvo tarsi dykuma.
„Gyvendama Vilniuje ir įsitraukusi į aktyvią veiklą, ji šiame mieste mėgavosi gyvenimu. Amerikoje senelis dieną išvykdavo į biblioteką, kur susitikdavo su kitais inteligentais, ukrainiečių ir lenkų mokslininkais, jam tai buvo atgaiva. Pas močiutę ir senelį visada atvykdavo labai aukšto rango žmonės, jie buvo žinomi“, – pasakoja ji.
Amerikoje – pasitiko tragišką mirtį
B. Biržiškienė Amerikoje padėjo savo dukrai Onai prižiūrėti tris jos vaikus. „Prie savo senelių buvau prilipus kaip sniegas“, – atsidūsta moteris.
Tačiau savo seneliais D. Mažeika džiaugėsi ne ilgai. 1955 metais rugsėjo 15 dieną šeimą ištiko pirmoji nelaimė – Ramiajame vandenyne nuskendo Bronislava Biržiškienė.
Po dviejų mėnesių mirė jos žentas, Danutės tėtis Kazys Barauskas. Po septynių metų 1962 metais rugsėjo 24 dieną mirė ir pats Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras Mykolas Biržiška.
Mykolas ir Bronislava Biržiškos yra palaidoti Amerikoje, tačiau kažkada yra planuojama juos perlaidoti ir Lietuvoje. Ši pora ypatingai prisidėjo prie Lietuvos švietimo ir politikos kūrimo.
„Abu seneliai labai mažai miegodavo, daug skaitydavo ir rašydavo. Intelektualinė gyvybė jiems buvo svarbi kaip duona ir vanduo, be jos jie negalėjo gyventi“, – sako D. Mažeika.
