Nėra tokio literatūros žanro, kaip atostogų romanas. Neturėtų būti, bet yra. Tokios knygos tarsi iš anksto įspėja: nesitikėk nieko rimto, negalvok. Atsiduok. Mėgaukis. Išties ką daugiau veikti pajūryje ar prie viešbučio baseino, jei ne įsivelti į lengvą atostogų romaną. Pavyzdžiui, jį skaityti. Ir vis dėlto viskas yra gerokai rimčiau.
Ketvirtasis Sigito Parulskio romanas „Vėjas mano akys“, subtiliai pristatomas kaip atostigų romanas, nebūtinai yra ta neįpareigojanti literatūra, kurią galima tiesiog skaitinėti saulėkaitoje, ar prisidengti veidą, kai deginamasi ant nugaros. Bet tiks ir tam. Romanas gana lengvas ir šiek tiek primena pirmąjį „Trys sekundės dangaus“. Toks pat ironiškas, paradoksualus, puikiai atspindintis S. Parulskio rašymo stilių. Esminiai kūrybos bruožai nesikeičia: rašytojas ir šioje knygoje žaidžia cinizmu, apkreiktu keiksmažodžiais, naudoja įgimtą žmogaus bjaurumą ir ydas, vyro-patino ir vyro-vaiko motyvus. Kas labiausiai žavi – tai tikroviškumas. Kartais tuose žodžiuose mes galime atpažinti patys save. Nors dažniausiai tenorime susitapatinti su dar viena gražia mintimi.
Dėl to Sigitas Parulskis pateks į rašytojų pragarą – kad savo tekstuose prikaišioja vienos minties frazių, puikiai tinkančių būti sentencijomis: „Niekas taip nesimėgauja savo rūšies atstovo mirtimi, kaip žmonės“, arba „Vienatvės viešbutis, štai kuo baigiasi žmogaus gyvenimas“. Dėl tokių trumpų ir aiškių įžvalgų rašytojo kūryba įgija išskirtinumo. Matymas nematomo, kalbėjimas apie tai, apie ką šiaip nekalbama – visa tai susisluoksniuoja į tekstų pagrindinio veikėjo žodžius, mąstymą.
Romane „Vėjas mano akys“ pasakojama detektyvinė istorija su nuotykinės formos elementais. Herojus, vardu Odisėjas, atostogauja vienoje Graikijos salų. „Atvažiavau čia tik atostogauti ir mėgautis mizantropija“ - sako jis, deja, naujos pažintys įsuka į netikėtų nuotykių tinklą. Knygoje rašytojas žaidžia su graikų mitais, alchemija, kuria šiuolaikinio žmogaus pasaulį, persmelktą senovinės graikų mitologijos atšvaitais. Homero Odisėjo ir Penelopės motyvai daug kartų buvo interpretuojami ir naudojami literatūroje, kine ir teatre. Šįkart Parulskis pateikia savo „Odisėjos“ versiją.
Vienas iš romano veikėjų Homeras yra aklas apšepęs senis. Jo aklumas žymi ne tik fizinę negalią, bet ir patirtį: „Iš esmės senatvė labai panaši į aklumą – viskas, ką matei, ką patyrei, būdamas jaunas, vėliau tik kartojasi, keičia savo formą, bet esmė išlieka ta pati“.
Iš tikrųjų, remiantis legendomis, poetas Homeras sukūrė „Iliadą“ ir „Odisėją“ būdamas visiškai aklas. Nors tokią istorijos versiją galėjo įtakoti Homero vardas, graikiškai reiškiantis „įkaitą“, o tam tikru dialektu - „aklą“. Prie poeto aklumo galėjo prisidėti ir filosofai, tais laikais mėgę pabrėžti aklų genijų aiškiaregystę kaip privalumą.
Ir štai Odisėjas sutinka Homerą – sakytum, sūnus sutinka tėvą, kūrinys – savo kūrėją. Romane Parulskis veda siužeto liniją taip, kad tikrasis Odisėjo tėvas yra rašytojas (bet ne Homeras). Kalbama apie problematiškus tarpusavio santykius, nesusikalbėjimą, netgi savotišką neapykantą: „Kalbėti su pagyvenusiom bobom apie savo tėvą, kuris rašo šūdinas knygas ir įsivaizduoja esąs genijus – kas gali būti siaubingiau šiame gyvenime. Kai jis šventė savo septyniasdešimtmetį, susirinko krūva kretinų, kurie bučiavo jam užpakalį ir šlykščiausiais būdais veidmainiavo, girdami jo kūrybą. Apsivemti galima“.
Pats Parulskio Odisėjas yra buvęs nekilnojamojo turto agentas. Prisiminus, pasaulyje kurį laiką besipūtusį nekilnojamojo turto burbulą, galima Odisėją laikyti savotišku „Trojos didvyriu“. Tačiau romano veikėjas neturi nieko bendro su drąsiuoju mito veikėju – jis bailus, neryžtingas, jautrus.
Atsiranda ir Penelopė. „Odisėjoje“ pasižymėjusi kaip ištikimoji, romane tampa prostitute – labai jau parulskiška... Tiesa, ištikimybės jai netrūks. 20 metų laukimo romane pavirsta į 2 000 eurų, pavogtų iš Odisėjo kišenės. Staigus pinigų netekimas herojui tampa kančia. Senis Homeras pasiūlo pelningą sandėrį. Iš tikrųjų, senis, būdamas visos šios istorijos kūrėjas, viską sudėlioja taip, kad Odisėjui belieka tik blaškytis ant bangų, ten kur Homero „vėjas papūs“. Herojus užkimba ant naujų pažinčių, pasiduoda avantiūrai. Prieš atostogas buvęs susikaustymas pavirsta begėdišku elgesiu: „Nėra nieko malonesnio, kaip mėgautis būsimo nuopolio svaiguliu“. Visi kiti romano veikėjai tik padeda kurti šią odisėją. Galiausiai Odisėjas nebežino, kuo tikėti.
„Vėjas mano akys“ dvelkia ne tik detektyvu, bet ir filosofija. Kas yra žmogus? Gal jis miręs pavirsta vandeniu, kuris garuodamas patenka į dangų, o vėliau kaip lietus grįžta atgal į Žemę? Kokia yra šeimos kaina? Odisėjas, būdamas vienas – netekęs motinos, praradęs ryšį su tėvu – ne savo noru paaukoja vieną iš svarbiausių žmogaus pojūčių ir mainais gauna šeimą, ramybę, stabilumą. Keliautojas pagaliau grįžta į namus: „Tikras esu tik dėl vieno dalyko – dabar jau žinau, kas yra šviesa. Žmogaus gyvenimui to užtenka“.
Romano pavadinimas „Vėjas mano akys“ yra gana simboliškas. Vėjas – kas jis? Judantis oras, taip? Viską čiupinėjantis, glostantis... Kaip aplinkinius daiktus čiuopiantis aklas žmogus. Romane išties dailiai atskleista vėjo ir aklo žmogaus paralelė: „Stoviu ant kranto ir mėgaujuosi, akys sklidinos tamsos ir vėjo, vėjas mano akys, tik vėjas“.
Iš tiesų į S. Parulskio romaną galima žiūrėti skirtingai: kaip į nuotykių literatūrą, arba kažką rimtesnio. Galima aklai sekti graikų mitais ir bandyti „Vėjas mano akys“ veikėjams primesti Kirkės, Kalipsės ar sirenų vaidmenis arba žvelgti į tai, kaip į graikų mitologijos iškraipymą. Galima visai negalvoti apie graikų mitus ir tiesiog mėgautis vasariška istorija, neieškant paslėptų reikšmių. Kiekvienas skaitytojas šioje knygoje turėtų rasti savo tiesą.
Sigita Šimkutė
