Ignacijus Šivaila vertėsi meno dirbinių gamyba, save išdidžiai vadindavo dailininku, bet dažniausiai uždarbiaudavo perpiešdamas vieną ir tą patį Senamiesčio fragmentą, kuriame matėsi keleto bažnyčių siluetai, užlieti nostalgišku besileidžiančios saulės kečupu.
Ignacijus buvo ne tik ne itin lakios vaizduotės žmogus, bet dar ir tinginys bei girtuoklis. Tokia kombinacija dailininkų ir kitų žmonių, turinčių nefiksuotą darbo laiką, gretose pasitaiko dažnai. Žmona šių jo savybių nemėgo, bet, kaip ir daugelis menkai emancipuotų moterų, laikui bėgant prisitaikė ir toleravo.
Tačiau vieną dieną, kai moteris, įjungusi priekaištų autopilotą, deklamavo Ignacijui savo nepasitenkinimų sąrašą dėl kambaryje antrą savaitę varvančių lubų, virtuvėje neveikiančio garų surinkėjo ir nebaigtos dažyti koridoriaus sienos, jis staiga susinervino ir pareiškė: užteks, išeinu, tu man iki gyvo kaulo įsiėdei! Jis buvo nusiteikęs taip ryžtingai, kad į žmonos pavymui mesteltą klausimą – „kada grįši“, riktelėjo „Nevermore“ ir stipriai trenkė durimis.
Tris dienas jis užsiėmė organizmo alinimu, naudodamas įvairios rūšies alkoholinius svaigalus, kartkartėmis dar patraukdamas ir hašišo. Tris dienas džiaugėsi ir draugams didžiuodamasis aiškino, kad gali savo gyvenimą tvarkyti kaip tinkamas. Bet po trijų dienų visa tai jam gerokai įgriso: ir per petį plekšnojantys draugai, ir svaigus laisvės pojūtis, ir visi kiti nepatogumai.
Ketvirtosios dienos paryčiais jis grįžo namo suirzęs, nusiaubta psichika ir vidaus organais, apimtas apatijos, ištiktas depresijos, iki skausmo jautrus ir įžeidus, krūpčiojantis nuo pravažiuojančių automobilių, pilamas šalto prakaito nuo kiekvieno pyptelėjimo ar šuns amtelėjimo, beveik ties silpnaprotybės riba.
Tačiau namuose jo laukė staigmena: Ignacijus Šivaila norėjo patyliukais šmurkštelti į lovą ir palepinti organizmą miego vitaminais, bet miegamojo tarpduryje sustingo ir keletą minučių negalėjo įveikti stuporo. Ant jo pagalvės šalia žmonos galvos iš po antklodės kyšojo vyro galva. Kad ir kaip prastai jautėsi Ignacijus, jam užteko smegenų suprasti, kad galva vienu metu negali būti ir ant pagalvės, ir ant jo paties pečių.
Dar buvo labai ankstus rytas, kai jis paskambino į savo bičiulio Li Hiano duris. Li Hianas atvyko į šiuos kraštus iš tolimos Kinijos, dirbo jaukiame restoranėlyje, negalėjo pakęsti, kai jį vadindavo japonu ir prašydavo parodyti karatė, gerdavo tik rusišką vodką ir tik kartą per savaitę, todėl atrodė išmintingas ir santūrus.
Ignacijus pasiprašė priglaudžiamas bent jau vienai parai, kol susitvarkys psichika, nors gerai žinojo, kad tam prireiks mažiausiai keleto parų. Pakenčiamai išsimiegojęs, pailsėjęs ir suvalgęs omletą su kažkokiais šlykščiais bambukais, rytojaus dieną Ignacijus, kol Li dar neišėjo į restoraną dirbti, pasikvietė jį ir paprašė patarimo:
– Tu žmogus iš Rytų, patark man, ką daryti? – Paklausė ir pačiam pasidarė siaubingai gėda dėl savo bejėgiškumo.
– Turi dvi galimybes, – atsakė virėjas Li.
Ignacijaus sieloje įsižiebė silpna viltis – juk ne šiaip sau sakoma, kad Rytų išmintis visuomet gali padėti į bėdą patekusiam žmogui. Kai jis paklausė, kokios tai galimybės, Li, nutaisęs savo gudrų geltoną, beždžionės snukutį primenantį veidą atsakė:
– Gali elgtis stojiškai arba gali elgtis isteriškai.
– Kaip suprasti – stojiškai, – sunerimo Šivaila, kuriam žodis „stojiškai“ siejosi su įvairiais nemalonumais ir praradimais.
– Papasakosiu vieną atsitikimą. Tiesa, tai nutiko labai seniai, prieš keletą tūkstančių metų, senovės Spartoje. Ten berniukai buvo rengiami labai griežtai, kad jie nuo mažų dienų būtų ištvermingi, išsigrūdinę, tvirti. Nuo septynerių metų gyvendavo kartu, misdavo pusbadžiu. Idant prasimaitintų, mokydavosi vagiliauti taip, kad jų nenutvertų. Vienas berniukas pavogė lapiuką ir užsikišo sau po apsiaustu. Kai prie jo priėjo suaugusieji, jis kalbėjosi su jais lyg niekur nieko, o lapiukas tuo metu ėmė graužti berniuko pilvą. Galiausiai žvėris prasigraužė iki berniuko žarnų, jis numirė, bet taip ir neišsidavė vogęs, nes tai nedera tikram kariui. Suaugusieji apie šį berniuką kaip apie didvyrį pasakodavo kitiems jauniesiems kariams.
Ignacijus Šivaila susiraukė, tarsi į jo paties vidurius būtų įsisukusi lapė.
– Laukiniai. Barbarai. Saldofonai. Nejaugi negalėjai papasakoti ko nors apie cikadas, dao, žydinčias vyšnias ar mandarinus?
– Tai kad jūs, vakariečiai, nichuja nesuprantate Rytų išminties, – išsišiepė Li. Prieš patekdamas į Lietuvą, jis keletą metų gyveno Novosibirske, todėl į savo greitakalbę kartais kišteldavo kokį rusišką žodį, dažniausiai keiksmažodį.
– Vadinasi, anot tavęs, turėčiau kentėt. Ir viskas? – visiškai nusiminė Ignacijus.
O, jeigu užtektų tik kančios. Ignacijus aiškiai suprato, kad kančia neatsipirks. Juk tai reiškia, kad teks pradėti viską iš naujo: gyventi apšnerkštoj, ankštoj dirbtuvėj, ieškoti atsitiktinių lytinių santykių, pačiam pirktis kojines ir maistą, nusisuks visi šeimas turintys draugai, o ir visuomenėje vyras, kurį išgrūdo žmona, ne itin gerbiamas.
Jis griebėsi šiaudo.
– O isteriškas variantas?
– Grįžk pas žmoną, raudok kruvinom ašarom, žadėk aukso kalnus, žeminkis, sutaisyk stogą, nudažyk sienas – pats žinai visą tą šlamštą, kurį tokiais atvejais naudoja sutuoktiniai, gelbėdami šeimynines iliuzijas, – abejingai išbėrė virėjas Li.
– Bet aš juk nieko nepadariau. Vos koją iš namų, o ji jau kitą pasiguldžiusi! Tai ji dėl visko kalta, ji turi atsiprašyti!
– Pasakei, kad išeini. Štai ji ir surado pakaitalą. Ko tu stebiesi? Nieko čia nuostabaus nėra.
– Kas tiki tokiomis nesąmonėmis, – susinervino Ignacijus. – Kai vyras su žmona barasi, visuomet sako: aš išeisiu, aš išprotėsiu, aš nusižudysiu, tu man gyvenimą sugriovei, tu mano kraują siurbi, aš tave užmušiu! Argi galima tuo tikėt? Niekas netiki, nė vienas asilas tuo netiki, neįmanoma tuo tikėti, tai tik žodžiai!
– Keisti jūs, viena sakot, kita darot, – palingavo galva kinas virėjas. – Beje, – netikėtai pridūrė ir jo beždžionišką veidelį nušvietė klastinga šypsenėlė. – Prisiminiau vieną Čechovo apsakymą. Vyras po ilgos komandiruotės grįžta namo, pamato miegantį vyrą savo lovoje, išeina susinervinęs iš namų, rezga bjauriausius keršto planus, parašo uošviams laišką, kad jie pasiimtų ištvirkusią savo dukterį, o galiausiai paaiškėja, kad ten buvo viso labo nuomininkai, kuriems žmona išnuomavo miegamąjį.
Ignacijaus Šivailos veidas per keletą sekundžių patyrė įspūdingą metamorfozę: iš pradžių pabalo, tarsi kas nors galingu siurbliu būtų išsiurbęs iš jo visą kraują, paskui tas pats siurblys staiga ėmė veikti atvirkščia kryptimi ir Ignacijaus veidas persiliejo iš skaičiai raudono į tamsiai mėlyną, kol galiausiai net nebebuvo panašus į veidą, o priminė pridegusią picą, žaižaruojančią pragaro ugnimi ir aitriaisiais prieskoniais.
– Ką tu tuo nori pasakyt?! – suriaumojo kiek leidžia plaučiai Ignacijus. – Ką tu tuo nori pasakyt, beždžione tu, citrinos snukiu?!
Po akimirkos aukštyn gatve žemės kojom nesiekdamas lėkė balto chalato skvernais plevėsuodamas mažas šleivakojis kinas, o paskui jį netvirtais, bet ryžtingais žingsniais liuoksėjo rankomis kerštingai orą kapojantis Ignacijus Šivaila, vadinantis save dailininku, bet jau daugelį metų piešiantis vieną ir tą patį Senamiesčio fragmentą. Jeigu praeiviai, stebėję šį nekasdienį epizodą, būtų mokėję kinų kalbos, jie būtų supratę, ką savo aukštu balsu bėgdamas žvygčiojo virėjas kinas Li Hianas:
...atsiduok gyvenimo tekančiam ciklui!Patikėk save Didžiosios Permainos bangai!Nesistenk pajusti nei laimės, nei baimės!Kai išmuš valanda išeiti, išeiktuščiai nekeldamas triukšmo!
