„Be reikalo aš prisigėriau to prakeikto rūgpienio“, – pagalvojo Josifas, lipdamas senais girgždančiais laiptais į tetos Rebekos palėpę. Laiptai buvo statūs, siauri, vienas turėklas nulūžęs, o kitas vos vos gyvas, užtektų stipriau atsiremti ir nugarmėtum stačia galva žemyn, į paslaptingus tetos podėlius.
– Kokiems galams tau jos prisireikė? – nustebo Josifas, kai teta, jam dar nė nespėjusiam baigti kramtyti pietų, pasakė, kodėl taip atkakliai prašiusi ją aplankyti ir ko iš jo norinti. O norėjo ji, kad Josifas, vienturtis vargšės mirusios sesers Zilpos vaikas, nukeltų iš palėpės jau nežinia kiek metų ten dulkančią senovinę, dar jos prosenelei priklausiusią siuvimo mašiną „Singer“ su pamina.
– Aš siūsiu, – džiaugsmingu balsu sukleketavo teta.
– Kam? – apmaudžiai skėstelėjo rankomis Josifas. – Visi tavo pažįstami išmirę, aplinkui keletą kilometrų nė gyvos dvasios, kam tu siūsi: varnoms, šeškams, sliekams po lietaus?
Teta Rebeka visą gyvenimą pragyveno viena, ilgą laiką dirbo mokytoja, paskui nervai nusilpo, ji ėmė su moksleiviais stipriai nesutarti ir ją išprašė į pensiją iš karto, kai tik įstatymas tą leido. Persikraustė čia, į nuošalią sodybą, netoli ežero, būtų sau ir gyvenusi, bet ne, prisireikė jai siuvimo mašinos, ji, matote, senus drabužius persiuvinės, – žvalgydamasis po palėpės prietemą kiek susierzinęs galvojo sūnėnas.
Pagaliau surado ir ko ieškojęs: siuvimo mašina „Singer“ stovėjo toli nuo laiptų angos, prie pat vienintelio palėpės lango, žvelgiančio į seną ūkinį pastatą, už kurio matėsi išvietės stogelio kraštas, o toliau saulėje ribuliavo tamsžalis ežero paviršius. „O.K., – sumurmėjo panosėje Josifas, atidarė palėpės langą, rankomis apytiksliai pamatavo jo plotį ir aukštį, paskui savo „matavimus“ pasitikrino prie siuvimo mašinos – „turėtų tilpti“, pasakė ir caktelėjo liežuviu. Jis visiškai nenorėjo nusisukti sprando dėl kažkokio seno šlamšto vilkdamas jį stačiais sutrūnijusiais laiptais. O štai virvėmis nuleisti siuvyklę pro langą – visai kas kita, ir paprasta, ir saugu.
Tačiau kai siuvimo mašina jau kabojo ant virvių, Josifui staiga taip suėmė vidurius, kad jis nusprendė nerizikuoti ir nuleidimo operaciją kiek atidėti, virves paskubomis pririšdamas prie pirmos pasitaikiusios skersinės sijos.
Apsižvalgęs aplinkui, pamatė seną laikraštį po kažkokios komodos vienas ant kito netvarkingai sukrautais stalčiais, išsitraukė jį ir paskubomis, stengdamasis kuo mažiau atpalaiduoti sėdmenų raumenyną, nuskubėjo už ūkinio pastato. Teta Rebeka turėjo keistą įprotį laikyti tualetinį popierių virtuvės spintelėje po laikrodžiu su švytuokle. Jos nuomone, jeigu popierių paliktų tualete, būtinai kas nors ateitų ir naudotųsi jos išviete. Argumentas, kad aplinkui nė gyvos dvasios, jos neįtikindavo. Yra popieriaus, atsiras ir dugnas, sakydavo ji. Prispirtas reikalo, Josifas nebenorėjo eiti pas tetą ir aiškintis klastingų kaimynų kėslų, paprasčiausiai pagriebė laikraštpalaikį.
„Prakeiktas rūgpienis“, – vėl keiktelėjo Josifas numanomą vidurių skausmo priežastį, tačiau, kad ir kaip būtų keista, kai įsitaisė išeinamosios soste, pajuto, kad palengvėjimo gali tekti palūkėti, o šio proceso Josifas niekad nesistengė labai skubinti. Jo velionė motina jį nuo vaikystės mokė, kad niekad nereikia paskubom daryti dviejų dalykų: skolint pinigų ir tuštintis.
Išskleidęs laikraštį pastebėjo, kad jis senas. Štai iš tiesų antraštė nuplėšta, o data išlikusi: 1908 metai, liepos mėn. 25 (rugpjūčio 7) diena, penktadienis. Mat kaip, pagalvojo Josifas, labai senas, beveik šimtametis. Ir ką gi jis rašo, skeptiškai pakreipė galvą vyras ir ėmė skaityti.
„Siesikai. Mūsų apylinkėje rugius pradėjo pjauti apie liepos 14–16 dieną... Daržovės: kopūstai, griežčiai, burokai ir roputės buvo vysti ėmę, bet liepos 18 ir 19 gausiai nulijo... Šieno žmonės vidutiniškai prisirankiojo, ir ėdesio turės gražaus...“
Gal čia koks nors leidinys ūkininkams, susiraukė Josifas ir tuojau pat jo mintis atitraukė pilvo reikalai: žarnynas grėsmingai sugurgė, kažkur ten apačioje, skaudžiai dilgtelėjo, bet ir šį sykį pavojus buvo melagingas.
Ne, štai, čia jau tikrai ne ūkininkams – Josifo akys užkliuvo stambesnės antraštės: „Sofija Kymantaitė. Pirmasis dailiosios literatūros apsireiškimas „Varpe“ (toliau eina)... Aha, vadinasi, tęsinys, literatūrologija, neįdomu, „Profesoriaus M. Bogdanovo Visuomenės įnamiai“, rašo apie šikšnosparnius, neįdomu, „Auklėjimo mokslas, pagal pedagogiškus prof. Foester‘o veikalus“, na, auklėjimas svarbu, bet ne dabar... Ak, štai: „Naujas laikraštis. Liepos 23 d Vilniuje pasirodė „Litwa“, leidžia ir redaguoja M. Dovoina-Silvestravičius, lenkų kalba...“
Nuobodu.
„Elektros tramvajai. Jau seniai kalba, kad būsią įtaisyta elektros tramvajai, bet kada tai bus padaryta, niekas tikrai pasakyti negali. Tuo tarpu miesto tvarkos komisija tebegalvoja, kam geriau būtų elektros tramvajų Vilniuje įtaisymą atidavus. Tokių gi, kurie norėtų tą darbą paimti esą gana daug ir Rusijoje ir užsieniuose.“
Hm, elektriniai tramvajai.
„Valstybės banko Vilniaus skyrius pasistatė sau šventojo Jurgio prospekte puikius rūmus...“
Na, tie tai visais laikais puikius rūmus, burbtelėjo Josifas ir, akimirksnį įsiklausęs, kaip ten jo „mašinų skyrius“, skaitė toliau.
„Vilniaus general-gubernatoriaus įsakymas Kauno gubernijos gyventojams. Kviečiu Kauno gubernijos gyventojus savo pačių naudai padėti jieškoti gaisrų įtaisytojų visiems vyriausybės valdininkams. Perspėju, kad gaisrų įtaisytojus, be paprastojo baudimo, dar atiduosiu karo teismui teisti taip, kaip teisiama karo metu.“Matyt, būta sausros, sumurmėjo Josifas ir staiga, be jokio perspėjimo, ten, apačioje driokstelėjo.
Ačiū Dievui, atsiduso Josifas ir skaitė toliau jau kur kas lengvesne širdimi.
„Rikijavo bažnyčia sudegė...“ Neįdomu... „Vilkų medžioklė...“ Neįdomu... „Prigėręs šiomis dienomis Nemune ties Vilkija besimaudydamas vienas pirklys...“ Štai, čia jau kur kas įdomiau... „Begėdiškas darbas. Liepos 20 d. Naktį dvi mergaiti vieni iš cirko grįžo. Einant Ligonbučio gatve jas užpuolė du vagiliu ir peiliais grasindami liepė eiti kartu su jais. Vienai mergaitei pasisekė dėlto ištrūkti, antrą gi nusitempė į Vilijos pakrantę. Nei ašaros, nei mergaitės maldavimai nesugraudino ištvirkėlių begėdžių – nelaimingąją mergaitę nusitempė juodu į pakrantę, parsitraukė ant žemės, užkišė burną skarmalais ir išgėdino. Be to, šitie paleistuviai nutraukę nuo kaklo aukso retežėlį ir atėmę juodą plieninį laikrodėlį.Vienas ištvirkėlis esąs jau betgi surastas ir suimtas.“
Josifas kažką panosėje niūniavo ir toliau skaitinėjo laikraštį – žvejoti dar per anksti, skubėti nėra kur, o savas mėšlas nedvokia. Bent jau ne taip, kad bėgtum nebaigęs tuštintis.
„Laukžemė, Telšių apskritis. Pas tūlą ūkininką latvį susivaidijo du vaikinu, taip pat latviu. Pasibaigė tuo, jog vienas kitą subadė peiliais, vienas ant vietos nebegyvas, antrasis liko smarkiai sužeistas ir vargiai beišgys. Vaido priežastis buvusi kaimyno merga, kurią minėtuoju vaikinu abudu mylėjusiu.“
Taigi meilė, numykė Josifas ir kažkodėl liūdnai atsiduso.
„Sargybiniai vagys. Novo-Buikovo miestelyje (Černigovo gub.) pavogę daug prekių iš Kijaškos sankrovos. Visas tas prekes paskui suradę pas sargybinius, kurie saugo baronienės Mejendorfienės dvarą.“
Parazitai.
„Riazanės mieste geriausio daktaro būste užėję bombas dirbant...“
Matyt, ir tada islamistai darbavosi, – Josifo antakiai pakilo aukštyn ir tarsi du juodi ramsčiai parėmė kaktoje atsiradusias dvi stambias raukšles.
„Važiuodamas Rusijon Prancūzijos prezidentas atvežęs dovanų caro vaikams. Sosto įpėdinis gavęs elektros geležinkelį.Visas geležinkelis užimąs vietos kokį pusantro sieksnio...“
Hm.
„Užsieniuose. Didžiausias gaisras. Šiaurės Amerikoje jau kelinta diena degąs miškas. Gaisras apėmęs didžiausią plotą. Miško sudegę begalo; sudegę ir šeši miestai, ugnyje pražuvę 150 žmonių ir keletas šimtų žmonių apdegę.“
Josifas skaitė ir pamažu jį pradėjo krėsti lyg šaltis, lyg pagarbus, kone šventas virpulys: staiga jis suprato, kad visi šitie žmonės buvo gyvi. Taip, kaip tik tai jį labiausiai pribloškė. Ne tai, kad dabar jie visi mirę, o jei kuris ir liko iš tų laikų, tai jam turėtų būti per šimtą, gyvas numirėlis, kurį parodo tiktai gimtadienio proga ir kaip šimpanzei zoologijos sodo narve leidžia pamojuoti sudžiuvusiu rankos šakaliu. Po velnių, galvojo Josifas, juk jie visi gyveno taip pat kaip aš, kaip teta Rebeka, kaip milijardai dabar alsuojančių planetos gyventojų, mylėjo, neapkentė, sirgo, kentėjo nuo gaisrų, išdavysčių, nesusikalbėjimo, skurdo ir panašiai. Jis prisiminė matęs spalvotą Antrojo pasaulinio karo laikų kino kroniką, tada jį ištiko panašus jausmas: jie, tie žmonės, buvo visiškai tokie kaip mes. Kai žiūri nespalvotą, vadinamą juodai baltą kroniką arba nuotraukas, kyla įspūdis, kad tie, kažkada gyvenę žmonės šiek tiek nerealūs, „istoriniai“, nelabai tobuli, per daug pilki, kad į juos rimtai žiūrėtum, tarsi būtų tik statistiniai vienetai, šešėliai, iliustruojantys istorinius įvykius ar panašiai. O kai jie įgauna spalvų, suvoki, kad jie buvo tobulai sutapę su savo laiku, jie buvo tikri, turėjo burnas, akis, pirštus, mintis, ir tas laikas, ta jų gyvenama erdvė kokybiškai nebuvo niekuo blogesnė už dabartį ar praeitį, štai, net ir šiame sename, pageltusiame laikraštpalaikyje akivaizdžiai justi anų laikų gyvenimo ritmas ir gyvybė, ir Josifui pasidarė gėda, kad jis šiuo „ritmu“ ir „gyvybe“ ketina pasišluostyti...
Staiga namo pusėje kažkas garsiai subildėjo ir kartu su bildesiu pasigirdo moteriškas riksmas. „Siuvimo mašina! – dingtelėjo Josifui. – Teta Rebeka!“
Jis paskubom perplėšė laikraštį per pusę, brūkštelėjo keletą sykių sau žemiau nugaros ir paskubom sagstydamasis kelnes nuskubėjo namo link, karštligiškai galvodamas, kas pasigirdo pirmiau: ar tetos Rebekos riksmas, ar mašinos bildesys.
Keista, bet palei namo sieną po palėpės langu nebuvo nei „Singerio“ liekanų, nei tetos palaikų. Ir palėpės langas buvo uždarytas, tarsi prieš keliolika minučių Josifas nė nebūtų ten lankęsis.
Jis įėjo į namą, ir jį jau priemenėje pasitiko monotoniškas siuvimo mašinos ūžimas. Prie sveikutėlio „Singerio“ sėdėjo teta Rebeka ir kažką susikaupusi siuvo. Pastebėjusi įėjusį sūnėną ji, nepasukdama galvos, paklausė jo:
– Josifai, ar nematei naujo laikraščio? Vakar parsinešiau iš miestelio, pirklys Rutskis įsiūlė, sakė, ten esą aprašyta, kaip Prancūzijos prezidentas mūsų carą Aleksandro Mykolą aplankė. Įsivaizduok, Rutskis dar sakė, kad prancūzai atvežę caraičiui Aleksejui traukinį, didumo ne daugiau pusantro sieksnio, bet ir vagonai, ir garvežys kaip tikri pagaminti, o viduje net žmogeliukai, ponai ir ponios prie langų susėdę. Ir tas geležinkelis elektrinis, pats be jokios pagalbos važiuojąs. Ko dabar žmonės nesugalvoja... – ir nutilo įnikusi į medžiagos skiautę.
Josifas atsargiai paėmė ant komodos gulėjusį laikraštį ir bukai įsmeigė akis į datą: 1908 m. liepos 13 (liepos 26) ir pajuto, kaip į jo kojas plūstelėjo švinas, kuris, pripildęs pėdas, pamažu smelkėsi ir į blauzdas, ir dar aukščiau.
– Ne, čia senas laikraštis, Josifai, vis tas Rutskis, kai tik perku vištą ar kiaušinių, visą laiką įbruka man tą gazietą, kad tik kapeiką išpeštų... – bambėjo teta Rebeka, bet Josifas jos nebesiklausė, tik spoksojo pro langą nieko nematančiomis akimis ir jo galvoje sukosi vienintelė mintis: „Žvejoti dar per anksti...“, o žarnynas sugargaliavo kaip vasaros dangum artėjantis griaustinis.
