Romos Popiežius trinktelėjo savo stangria lazda per Vatikano akmenis ir paskelbė: tebūnie Vilniuje, Filaretų gatvėje, Viešpaties užmirštame kampelyje, taksi automobilių kapinės.
Į pamažu nuo saulės ir vėjo imančius luptis kėbulus dunda sunokę kaštonai, juos laisto iškrypėlių šunų myžalai, ant jų trykšta gegužės prieblandoje akseleratų pirštais akseleruojama sperma, – tikros kapinės, gobiamos aprūdijusios Eroto ir Tanato dvasios. Net vagišiai labai nedrąsiai lupinėja nebeveikiančius, judėjimo malonumą ir energijos apkrovas menančius agregatus: šie prietarai liudija išskirtines taksi kapinių teises. Kodėl jos atsirado kaip tik šioje gatvėje, niekas nežino.
Nėra konkrečių žinių ir apie tai, kada buvo išrasti pirmieji taksonai, vargu ar galvijas Dzeusas, vykdamas pas savo gausias meilužes, kviesdavosi taksi, vienintelis iš antikos likęs liudijimas, kad taksisto profesija sena: Charonas, keldavęs per mirties upę visus, kurie užmokėdavę obolą, bet dėl šios nominacijos kovoja keltininkai ir Epyro karalius Pyras, pirmasis iš Indijos parsigabenęs dramblius, norėdamas juos pritaikyti saugiam ir efektyviam žmonių pervežimui, bet nusivylęs komercinio projekto menkumu, ėmė naudoti juos kovos veiksmams ir iš viso užmojo teliko apgailėtinas posakis „Pyro pergalė“, o jeigu mėginsime asilą, ant kurio Jėzus K. atvyko į Jeruzalę, pavadinti taksi protėviu, triukšmą kels krovinių pervežimo asociacijos, juolab kad visiškai neaišku, ar asilui buvo pritaikytas taksometras, kurį I a. po Kr. Aleksandrijoje aprašė Heronas Aleksandrietis, kita vertus, daugelis vyrų yra įsitikinę, kad net ir moters įsčios yra ta minitaksi kapsulė, transportuojanti jų sėklą per laiką ir erdvę į neaiškias ateities, t.y. amžinybės, ūkanas, bet ši informacija konfidenciali ir niekas jos nesužinos, kol nebus nuplėštas paskutinis antspaudas.
Taksistas dažnai būna paskutinė humanizmo instancija, kai palikę vieną būties krantą leidžiamės per tirštus nakties ir nežinomybės vandenis į kitą, kuriame mūsų dažniausiai laukia tik Dionisas su Panu arba žmona/vyras su advokatu, žodžiu, nemalonumai ir nė lašo vilties.
Taksistas mūsų nuodėmklausys, džiaugsmo ir liūdesio liudytojas, vojeristas, jeigu važiuojame su mylimosiomis, potenciali auka, jeigu mes manome, kad jokia žmonijos pažanga neegzistuoja ir žmogaus gyvybė taip pat nieko neverta, kaip ir antikinėje Graikijoje arba šiuolaikinėje Lietuvoje.
Taksistus turėtų laidoti kartu su automobiliais – kaip senovės valdovus su žirgais, nes tai jų neatskiriama dalis, tai ne profesija, tai mediumo būsena tarp šviesos ir tamsos, pitija, kurios pranašystės mums retai žada ką nors išganingo.
Niujorke taksi geltoni kaip dizenterijos palikuonys, Niujorke vieną naktį važiuojam iš Brodvėjaus kažkur į miesto pakraštį, apleistą pramonės rajoną, kur nelaimingi (tai ne metafora) menininkai, šiuolaikiniai Thoreau, pasitraukę į civilizacijos atliekų džiungles, gyvena mirusiuose fabrikuose, mėgdžiodami snobą Warholą, kur vežti klausia taksistas, mano namai kosmosas, pareiškia girtas kaip Gagarinas mano bičiulis dailininkas, taksistas, apsimuturiavęs galvą kažkokiais skudurais, greičiausiai kokio nors kankinio krikščionio kruvinais marškiniais, išsitraukia dviejų metrų kardą ir ramiai sako, galiu ir į kosmosą.
Graikijoj taksistas džiaugiasi, kad aš ne albanas, nes šie taip pat išsitraukia dviejų metrų peilius ir papjauna dėl kelių eurų.
Visi prisimename savo pirmąsias poliucijas, mėnesines, poetai ir muzikantai apgieda defloracijos aktą ir pirmąją Komuniją, pirmąjį žilą plauką ir impotencijos priepuolį, o štai pirmojo taksi automobilio mnemokolekcijose nėra ir tai nusikalstamas neatsakingumas kiekvieno mūsų būties voratinklio atžvilgiu: įsėdę į taksi mes niekad tiksliai nežinome, kur išlipsime, ir gerai žinome, kad kartais galime nebeišlipti.
Romos Papa trinkteli savo lazda per pasaulio grindis ir paskelbia: (žr. pradžią).
