Tardymas ir kančia vis dar gali pabudinti kaltės jausmą, nes dabartinės justicijos sistema tebėra įsikibusi suspicio sąvokos, – ši idėja yra valstybės įsikišimo šerdis.Vincento Ruggiero, Nusikaltimas literatūroje
Kad viskas būtų baigta, kad aš jausčiausi ne toks vienišas, man belieka palinkėti sau, kad mirties bausmės vykdymo dieną susirinktų daug žiūrovų ir kad jie sutiktų mane neapykantos šūksniais.Albert Camus, Svetimas
Tai geltonų plytų namas: ilgas ir kampuotas, prisitaikęs prie aplinkui stūksančių kalvų kraštovaizdžio. Kiekvienoj laiptinėj apytikriai po keturis butus. Butai vieno, dviejų, trijų, o kartais gal ir keturių kamerų. Namas aukštas ir ant kalno. Kai bus pasaulinis tvanas, jo gyventojai Lietuvoje pilvais į viršų iškils paskutiniai. Na, išskyrus tuos, kurie kankinsis stikliniuose dangoraižiuose ir televizijos bokšto restorane.
Gilią naktį geltonų plytų namas stovi ant kalno kaip aklikelyje paliktas rūdyti krovininių vagonų sąstatas.
Dieną po namo langais šlaistosi alkani, vienaakiai, trikojai šunys, buboniniu maru sergančios katės ir susvetimėjimu pasipiktinę kaimynai. Prie laiptinės durų jie kartais randa skelbimą: „Kaimyne, nešik ant vejos po langais, o jeigu pašikai, įsidėk į maišelį ir parsinešk namo“. Perskaitę tokį skelbimą, jie ima juoktis, patyliukais suplėšo į skutelius ir toliau šika po langais. Jie tai vadina kova su susvetimėjimu. Aršesnieji net garsiai pareiškia savo nuomonę: užteks šikti užsidarius, vienutėse, anonimiškai! Neškime subines į viešumą, išraukime prietarų tamsą iš demokratiškos buities. Šikime taip, kad visi kaimynai matytų, tada imsime daug geriau pažinti vieni kitus.
Jie nuolat renkasi į mažas grupeles, mosuoja rankomis ir sako – mes, daugiabučių gyventojai, susvetimėję. Mes, daugiabučių gyventojai, nieko nežinome vieni apie kitus, kokiais vardais pavadinti mūsų vaikai, su kuo kas miega, kas kiek uždirba, kas geria alkoholio daugiau nei leidžia tautinis padorumas ir orumas, kokiomis ligomis sergame ir kuo galime vieni kitus užkrėsti, kodėl esame nelinkę dalytis šiluma ir gerumu, bučiuotis susitikę iš ryto, gražiai palinkėti labos nakties matydamiesi vakare.
Išeinu į balkoną, pažvelgiu į apačią, o jie šaukia: gerai! Štai nuo to ir prasideda žmonių bendravimas, pažvelk dar sykį, spjauk mums ant galvų, taikyk į akį, tegul bėga iš širdies į širdį meilės spindulys, išeik, nusileisk pas mus ir mes drauge nugalėsime susvetimėjimą!
Jie pasikviečia didžiapapę dainininkę atšokusiais dantimis, dar kažkokį estrados pyderą su blizgančiais čigonų barono chalatais ir rengia koncertus, tikėdamiesi patraukti dėmesį: ilgesingai į mano balkoną spoksančią minią šventintu vandeniu šlaksto šlagerinis šūdmalys kunigas, o kartais ir koks nors svarbus idiotas iš Briuselio pravažiuodamas kyšteli pritarimo mostą – tebus palaiminta kova su susvetimėjimu.
Eikit jūs na chui, sakau persisvėręs per balkono kraštą ir einu į kambarį.
Tada jie, neapsikentę mano abejingumo, skambina į duris, stovi su duona ir druska laiptų aikštelėje, senos, smirdinčios bobos dainuoja šlykščias liaudies dainas apie rūtas ir bernelius, seniai išvarvėjusiom akim ir šlapiais klynais griežia klaikiausius garsus skleidžiančiais smuikeliais Eurovizijos repertuarą, jaunesnės moterys kurviškai barstosi galvas gintarais ir gausiais lietuviškais patiekalais, o girti jų patinai šelmiškai mirkčiodami bumbsi į grindis krepšinio kamuoliais, paskui susikiša tuos kamuolius sau į užpakalius ir iškelia į viršų du pirštus, lotyniškai reiškiančius pergalę, bet aš jiems durų neatidarau. Žiūriu pro rakto skylutę, laukiu, kol jie pradės sverdėti iš nuovargio, ims griuvinėti praradę sąmonę, o paskui sakau – eikit jūs na...
Jie dar truputį pamindžikuoja, sutrikę nejaukiai patrypčioja kaip žmonės, kuriuos ką tik pasiuntė, ir išsiskirsto po savo urvus, jausdami nenumaldomą kartėlį dėl to, kad susvetimėjimo šį vakarą jiems ir vėl nepavyko galutinai įveikti.
Jie grįš kankinti manęs ir rytoj, ir poryt, ir taip be galo, ir nežinau, kiek kantrybės turi turėti sukaupęs žmogus, kad pakeltų šias baisias patyčias ir kančias.
