Telefonu išgirdusi mano pilką balsą, Beatričė liepė keltis ir eiti, tai yra važiuoti su ja.
- Noriu tau šį tą parodyti, - pasakė ji. Kai įsėdau į automobilio saloną, paklausė:
- Kaip jautiesi, atrodai kaip subinė.
- Taip ir jaučiuosi. Viktoras Jerofejevas yra parašęs tokį tekstą „Rašytojo, vilkinčio paltą, autoportretas“.
- Geras oras, nekalbėk apie paltus, prikarksėsi.
- Ten rašytojas ateina su paltu bybio spalvos, basas, o šikna visa raudona, ištepta lūpų dažais nuo bučinių.
- Ką tu, koldūnais apsinuodijai, - klausia Beatričė, tarsi nuodytis koldūnais būtų mano pašaukimas.
- Mugėje buvau. Knygų. Geteborge. Švedijoj.
- Aaa, - nutęsia jinai, o paskui sustoja prie upės, nuveda mane ant kranto ir pradeda savo rūkymo ritualą - kol nesurūkys dviejų iš karto, nepajudės iš vietos.
- Niekad nebuvau knygų mugėje, - staiga sako Beatričė. - Įdomu?
- Be galo.
- Kas ten vyksta?
- Daug knygų, Lietuvos kultūros ministras dainuoja, kadangi Lietuva šiais metais „in focus“, žurnalistai nuolat klausinėja, pagyvenusios ponios bučiuoja šikną ir prašo pasirašyti, o vakare reikia gerti, šūkaloti, demonstruoti gerą nuotaiką ir saikingą pamišimą, laukinių rytų energiją ir subtilų sovietinio lagerio humorą, žodžiu, Sodoma ir Gomora.
- Cool, - sako Beatričė ir vėl rūko. - Bučiuoja užpakalį! Artistas.
- Rašytojas toks padaras, kuris, jeigu jam niekas nebučiuoja užpakalio, kraustosi iš proto, kad visuomenė degradavusi, garbina silpnapročius, kuriuos nuolat rodo TV, o jeigu staiga ima ir pabučiuoja jam - kenčia ir skundžiasi, kad tas bučiavimas jam kainuoja daug dvasinių galių, esą tai naikina drovumo ir kompleksų (dvasingumo kietasis diskas) resursus, rašytojas turįs nuolat kontempliuoti viešą savo bučiuojamo užpakalio įvaizdį ir tai prilygsta lakūnų, šachtininkų arba balerinų profesijoms, o jei ne kenčia, tai skundžiasi, kad kitam rašytojui užpakalis bučiuojamas gausiau.
- Iškrypėlis, - išgirstu savo pastangų įvertinimą.
Beatričė rūko, aš spoksau į kitą upės krantą. Ten stovi dviejų aukštų vasarnamis užkaltais langais, sienos aprašinėtos nešvankybėmis. Kai jos paklausiau, ką norėjusi man parodyti, mostelėjo ranka: rudenį, lapus, upę. Trūksta tiktai dviejų žvakių, vyno butelio su taurėmis, jaukios prieblandos ir galima kartis ant pirmos šakos.
Kai švedų televizijos reporterė paklausė, ko aš atvažiavau į Geteborgą, atsakiau tiesą: nežinau. Paskui patikslinau - buvau įtrauktas į sąrašą. Lietuviai bet kokiu dėmesiu jų kultūrai džiaugiasi kaip infantilai: Europa per penkiasdešimt metų mus užmiršo, mes išnykom iš žemėlapių, iš per kartas, per atmintį keliaujančių įvaizdžių, atpažinimo ženklų sistemos, mūsų nėra su kuo palyginti, o tai visus klaikiai nervina, todėl dabar vejamės, matuojamės jų dėvėtus drabužius, naudotus agregatus, second-hand idėjas ir svajones. Visa tai panašu į troškimą pasimatuoti batą, kuris nutolo laike ir erdvėje tiek, kad koja paprasčiausiai per trumpa. Mes tiesiame tą koją, tiesiame, o ji deformuojasi, kaulai praranda atsparumą, koja ima linkti ir kadaruoti ore kaip skepeta. Vaizdinys apgailėtinas. Yra pasiūlymų: išmirti visiems, ragavusiems tarybinio Egipto nelaisvės skonio, ir viskas pagaliau stosis į savo vietas. Bet kad nesinori mirti. Tiksliau - nesinori gyventi gyvenimo, kurį pats sau jau esi nurašęs, paaukojęs istorijai, politinėms ekonominėms sąlygoms, epochiniams lūžiams ir kitiems su žmogiškumu nesusijusiems marazmams.
Visad norėsiu gyventi, tegul tik tam, kad valgyčiau, anot C. Vallejo. Tegul ir basas, trumpomis kojomis, niekaip nepasivejantis Europos, lenkų, rusų, baltarusių, vokiečių mišrūnas, second lituanusas. Mintis, kad kada nors Europoje gyvens švarūs ir laimingi lietuviai ir kad aš turėčiau jausti malonumą per Kitą (rožinės palikuonių ateities pavidalu), tai yra skendėti interpasyvumo gaubiamojo palaimoje, yra paprasčiausiai kokti...
- Ką ten bambi? - girdžiu Beatričės balsą ir mano originalių banalybių voratinkliai apie ateitį, kurios nėra, nutrūksta.
- Norėčiau pasimatuot batus, - sakau ir ji ima vardyti parduotuves, o aš galvoju: ji tyčia mane atvežė prie to vasarnamio užkaltais langais kitoje upės pusėje, juk tai akivaizdus simbolis! Ir tuojau pat imu kentėti.
