Nemalonu, netgi šiek tiek baugu atsibusti svetimuose namuose patamsyje, trečią nakties ir eiti ko nors ieškoti. Žmogų nuolat per gyvenimą gena kokie nors poreikiai ar norai, susiję su ieškojimu.
Namai dideli ir mergaitė, gyvenanti tuose namuose, miela, kvepia mėtom ir gvazdikėliais, lyg būtų pyragaitis, nors tarsi ir nereikia viso šito, galėtum išvengti, išsiversti be iliuzijų, bet vis tiek, – eini, miegi, keliesi vidury nakties ir trauki ieškoti tupyklos. Velniškai panašu į gyvenimą. Norėjau pasakyti, butas pasitaikė klaidus. Klaidžiojau ir galvojau: gyvenimas panašus į svetimą butą, kuriame gyveni, manydamas, kad tai tavo namai. Vieną naktį atsikeli ir pasirodo, kad tai ne tavo namai, o kažkoks prakeiktas labirintas, iš kurio tik vienas išėjimas, o ten laukia spąstai. Kokia neteisybė.
Staiga ilgo koridoriaus gale kažkas subolavo. Mano pilna pūslė vos vos išlaikė tokį išbandymą: buvo pavasario pilnaties naktis ir tamsoje galėjai nesunkiai įžvelgti diedą žilais plaukais ir šviesiu kostiumu su kažkokiais augalais.
– Ką jūs čia veikiat, po velnių, – pasipiktinau taip nuoširdžiai, kad po šių žodžių frazė „padėkit į vietą mano perlų vėrinį“ būtų visiškai natūrali.
Žilas senis sutrikęs žiūri į mane ir negali išdaužti nė žodžio.
Vagis? Argi kas su tokiu šviečiančiu kostiumu eina vogti? Gal santechnikas? Labai jau žilas, santechnikai tiek negyvena. Matyt, medikas. Kam nors pasidarė bloga, jį ir iškvietė. Bet kam dar, išskyrus mane, čia gali būti bloga? Vis dėlto vagis. Pasiklydo ieškodamas vertybių, kenčia, žodžio išspausti negali.
– Tiek to, – sakau, pajutęs atlaidumą ir netgi tam tikros užuojautos suvilgytus jausmus senam žmogui vidury nakties, vidury didžiulio buto koridoriaus, – pasakyk, kur čia šikinykas, ir aš niekam neprasitarsiu, kad tave mačiau.
– Ten, – kažkaip be ūpo, atsainiai mostelėjo diedas ir nuėjo koridoriumi atgal, o po keleto akimirkų dingo už didelių dvivėrių durų. Kai jas atidarė, koridorių akimirksnį nutvieskė ryški balta šviesa. Nusekiau iš paskos, atidariau bijodamas apakti, tačiau už durų buvo tamsu. Apgraibom suradau šviesos jungiklį: paprasta apmusijusi lemputė palubėje, tualetas kaip tualetas. Mistika.
– Žinai, kažkoks senis šlaistosi po tavo namus, – pasakiau mieguistai mergaitei sugrįžęs po sanitarinių higieninių procedūrų. – Brangių daiktų yra?
– Kaip jis atrodo? – silpnu balsu paklausė ji.
– Baltas visas ir su gėlėm.
– Tai mano tėvas, – pasakė mergaitė taip ir neatmerkusi savo įkypų akių ir nusisuko į sieną.
Gulėjau tamsoje ir galvojau: toks garsas, tarsi kažkas vaikščiotų koridoriumi. Atsikėliau, uždegiau šviesą: trečia valanda nakties. Kartais taip būna naktį: guli guli tamsoje, regis, visa amžinybė praėjo, pasižiūri į laikrodį – vos keletas minučių. O iš kur žingsniai? Turbūt katinas. Gal man tik pasivaideno? Ištiesiau ranką, norėdamas paimti ant kėdutės gulintį chalatą, bet apsigalvojau: dėl Dievo meilės, man jau gėda katinui su pižama pasirodyti... Išėjau į koridorių. Ten stovėjo kažkoks šunsnukis su trumpikėm. Spokso išsproginęs akis, iš burnos tvoskia alkoholiu. Žiūri, lyg jam būtų pasirodžiusi Lurdo Švč. Mergelė Marija. Apmaudu: nubundi vidury nakties, o po tavo namus šlaistosi kažkokie idiotai. Kas jis? Advokatas, politikas, bankininkas? Valkata? Dabar visi vagys vienodai atrodo. Staiga klausia manęs, ką aš čia veikiu. Manęs, mano paties namuose! Ir skaudžiausia, kad negaliu išmalti jam snukio – dukra jį parsivedė. Duosi į akį vienam, atsiras kitas. Meilė. Priešingų lyčių tarpusavio trauka. Išrinktasis. Kažkoks nuosmauka. Negana, kad šlaistosi po namus naktį, miegoti neleidžia, dar ir mano dukrą… glamžo, mano dukrą, dukrytę, kuriai dar visai neseniai pyniau kasas ir dainavau lopšinę prieš miegą… Kokia pasibaisėtina neteisybė.
Ir bet koks paskutinis sakinys čia taip pat būtų pasibaisėtinas ir prilygtų šventvagystei, todėl viskas telieka kaip buvo: du nemiegantys, rūpesčių kankinami vyrai naktyje ir į sieną nusisukusi mergaitė, į kurios sapną iš lėto sunkiasi pilnatis.
