Bernardas stovėjo atsirėmęs į praverto balkono durų staktą ir abejingai stebėjo baltu rėmo paviršiumi ropinėjančią vidutinio dydžio musę melsvais blizgančiais šonais. Teisę į kambarį su balkonu jis išsikovojo tik todėl, kad šis kambarys kur kas mažesnis už tą, kuriame įsikūrė Silvija, jo žmona. Be to, praradusi balkoną, ji dar gavo ir kitų privilegijų: gali ilgiau būti virtuvėje ir vonios kambaryje.
Štai ir dabar, jau kone valandą barškinusi rakandais, ji pagaliau užsidarė tualete. Vadinasi, greitai Bernardas galės eiti į virtuvę ir papusryčiauti. Jis nuėjo prie kambario durų ir įsiklausė. Musė taip pat pakilo nuo rėmo, keletą sykių, brėždama ore beprotiškas trajektorijas, aplėkė balkoną ir, įskridusi į kambarį, nutūpė ant palubėje kabančio šviestuvo.
Bernardas per petį žvilgtelėjo į vabzdį ir pagalvojo, kad reiktų ją užmušti. Ir akimirksniu ši mintis apie musės nužudymą peraugo į nenumaldomą norą nudėti žmoną. Ši mintis kartojasi vis dažniau, pagiežingai šyptelėjęs pamanė vyras ir vėl atsuko ausį į duris.
Greitai išgirdo koridoriumi tolstančius žingsnius, po akimirkos trinktelėjo Silvijos kambario durys. Jis lėtai pravėrė savo kambario duris, beveik pusę minutės žvelgė į tuščią koridorių.
Musė, tarsi tik ir laukusi progos ištrūkti iš šio kambario, nepastebėta pralėkė virš Bernardo galvos ir nutūpė ant tualeto durų rankenos. Paskui, tikriausiai gundoma malonaus iš patalpos sklindančio kvapo, įsmuko pro ne iki galo uždarytų durų plyšelį į vidų ir nusileido ant klozeto krašto.
Jau keletą mėnesių Bernardas ir Silvija gyvena atskirai, tačiau tame pat bute. Bernardas ne kartą bandė su žmona tartis, kad parduotų butą ir abu nusipirktų atskirus, tačiau ji nė už ką nesutiko. Ir ne tik dėl pinigų, kurių jiedu neturėjo. Anot jos, dviejų kambarių butą iškeisti į du vieno kambario be nuostolių neįmanoma. Ypač jeigu nenori gyventi kokioje nors bendrabučio skylėje. O ji to akivaizdžiai nenorėjo, nors Bernardui kartais atrodydavo, kad jis mieliau gyventų geležinkelio stotyje nei su šia moterim.
Bernardas nekentė žmonos, nors ta neapykanta, kai jis susimąstydavo, ko gero, kildavo iš bejėgiškumo. Iš supratimo, kad jis jau seniai nebemyli žmonos, bet priverstas su ja gyventi po vienu stogu. Kad noras su ja gyventi baigėsi, Bernardas suprato jau prieš keletą metų. Bandė stipriai gerti, mėgino susirasti meilužę, bet visi bandymai išsiskirti buvo kažkokie nevykę, mėgėjiški, viskas, ko jis pasiekdavo, būdavo tik silpna, paniekos pilna žmonos šypsena ir metalinis, atsainus balso tonas. Kai Silvija vieną dieną pasakė, kad ji niekad nesiskirs su juo vien jau dėl to, kad jai malonu matyti, kaip jis kankinasi, Bernardas įsiūto, tačiau jo rūstybės energijos užteko tiktai pasidalyti kambariams ir laikui, kada ir kiek kiekvienas sutuoktinių galės praleisti virtuvėje, vonioje ir panašiai. Per dalybas žmonai atiteko televizorius, dulkių siurblys ir vienintelis tapybos darbas, kurį jiems kažkada kažkas padovanojo. Bernardui atiteko muzikos centras, nors muzikos klausyti jis nemėgo.
Eidamas pro tualeto duris, jis instinktyviai stumtelėjo jas uždarydamas. „Tyčia paliko praviras“, šmėkštelėjo mintis Bernardo galvoje. Ir vėl paširdes nusmelkė noras ištrėkšti žmoną kaip musę. Įėjęs į virtuvę apsižvalgė, nosimi patraukė orą – šiandien Silvijai avižų diena.
Nuėjo prie šaldytuvo, pažvelgė į žemiausią, jam skirtą lentyną, paėmė puslitrinį pieno pakelį, bet pieno jame tebuvo likę tik vos šiek tiek daugiau nei pusė stiklinės. Grįžo jau iš virtuvės, pradarė tualeto duris, pažvelgė į klozetą. Na taip, be abejo, dangtis neuždarytas, ant balto, nuožulnaus klozeto šlaito likę išmatų likučiai, nuo kurių staigiai pakilo išgąsdinta blizganti melsvašonė musė. Įkyriai zyzdama ji išlėkė pro duris tiesiai į virtuvę, apsuko palube keletą mįslingų ratų ir nutūpė ant stiklinės su pienu krašto.
Tyčia palieka mėšlo, kad mane panervintų, susiraukė Bernardas, gerai žinojęs, kokia Silvija skrupulinga švaros atžvilgiu. Nuleido vandenį ir su tualetiniu šepečiu nutrynė žmonos keršto pėdsakus. Paskui stovėjo palinkęs virš klozeto ir klausėsi, kaip ištuštėjęs bakelis vėl prisipildo vandens. Ir staiga pajuto, kad labai nori šlapintis.
Prausdamasis rankas pažvelgė į veidrodį. Pažįstama moteris, kurią buvo prieš porą dienų pasikvietęs sakė, kad jis per keletą mėnesių labai susenęs. Pasikalbėjo apie šį bei tą, bet nieko daugiau jam neišėjo. Vien jau mintis, kad už sienos Silvija, genitalijų srityje sukėlė arktinio šalčio pojūtį. Beje, Silvija tokių skrupulų neturėjo. Pastaruoju metu pas ją mažiausiai kartą per savaitę lankosi kažkoks nusmurgėlis ir visą vakarą už sienos aidi apsimestinis jos juokas, o vėliau nė kiek ne mažiau artistiška orgazmo spekuliacija. Kai jiedu dar buvo vyras ir žmona, ji neišleisdavo nė garso, tik nusukdavo galvą į šalį ir pro pusiau pramerktus vokus tylėdama spoksodavo į sieną. Keista, bet šie jos neva aistringi šūksniai (Bernardas niekaip negalėjo leisti sau manyti, kad jie nuoširdūs), užuot kėlę pyktį ir azartą atsikeršyti tuo pačiu, Bernardui dažnai įvarydavo visišką neviltį. Dar baisiau – kuo toliau, tuo labiau Bernardas jautė, kad ši neviltis jį ne tik slegia, bet ir svaigina. Ir netgi labai svaigina. Kur kas labiau nei atsitiktinis seksas su kokia nors jo pasigailėjusia bendradarbe „greitukui“ išnuomotam motelio kambary.
Bernardas nuėjo į virtuvę, paėmė nuo stalo stiklinę su pienu, priėjo prie lango, įsmeigė nieko nematantį žvilgsnį į tolumą. Kodėl, kodėl du nieko bendro nebeturintys žmonės turi būti kartu, pagalvojo Bernardas, ir net suvaitojo suprasdamas, kad yra tipiškas muilo operos herojus, bet nieko, absoliučiai nieko negali pakeisti. Nes neturi valios, drąsos, pagaliau pinigų...
O gal vis dėlto visa tai nulemta, gal tas iš nevilties ir bejėgiškumo kartais kylantis malonumas klausantis, kaip už sienos žmona aikčioja svetimo vyro glėbyje ir yra jo tikroji santuoka su šiuo pasauliu, jo egzistencinė misija? Kvailystė, susiraukė nuo tokios absurdiškos minties Bernardas: jausti malonumą tik dėl to, kad žmona, norėdama jam atkeršyti, priversta simuliuoti orgazmą?! Košmaras, pasakė lango stiklui vyriškis ir vienu mauku užsivertė šalto pieno stiklinę. Rydamas pajuto kažkokį nemalonų gumuliuką slenkant stemple, bet išspjauti jau buvo per vėlu. Pagaliau tai jam mažiausiai rūpėjo.
