I. Baseinas
Į persirengimo patalpą suklega pulkas berniukų, kurie aukštais, spigiais balsais, stengdamiesi perrėkti vienas kitą, šūkaloja skaičius: „41!“, „54!“, „208!“. Suradę reikiamą numerį, vaikai atsirakina kapinių urnas primenančias dėžutes avalynei ir ima autis. Vienas, kiek atsilikęs nuo grupės berniukas, vis dar plyšauja iš lizdo ištrenkto jauniklio balseliu „130“!, „Kas matė „130“, nors urna, pažymėta šiuo skaičium, jam panosėje. Jis paprasčiausiai nori dalyvauti bendroje klegesio puotoje, į kurią nespėjo, bet minios instinkto verčiamas dabar kartoja visiškai beprasmį veiksmą.
Jelizaras Poplavskis, atsargos pulkininkas, jau septyniasdešimtmetį perkopęs senis, sėdi nusiavęs vieną batą ir užmerkęs akis laukia, kol spiegiantis vaikiščių būrys išeis iš patalpos, kad galėtų nusiauti ir antrąjį batą. Jeigu ne sūnaus parama, senis negalėtų kartą per savaitę lankyti baseino, nes jo pensija tokios prabangos nepakeltų. Savo pensiją jis nuolat turi slėpti nuo kartu gyvenančios anūkės, kuri nežinia kuo užsiima, bet vilki kurviškus drabužius ir dažnai nenakvoja namuose.
Kitoje patalpoje, kur reikia nusirengti drabužius, senis vėl susiraukia – nors patalpa kur kas didesnė nei anoji, vis dėlto spiegiantys vaikai ir čia užpildę visą erdvę. Jaunystė – nusikaltimas civilizacijai, niūriai galvoja Jelizaras, ir susirūpinęs žiūri į savo kairės kojos blauzdą, ant kurios bjauriai pūpso išvirtę venų kalnagūbriai. Dar prieš savaitę neatrodė taip baisiai, nusmelkia nemalonus jausmas senį, tačiau nieko pakeisti jis negali, tik bejėgiškai atsidūsta. Paskui tvarkingai sulanksto kelnes, marškinius pakabina ant metalinėje spintelėje kabančios vienintelės plastmasinės pakabos, užrakina dureles ir ant kairės rankos prisisega laikrodį primenantį žetoną su dirželiu, ant kurio kabo ir spintelės raktas.
Jo amžiaus žmonių čia jau nebedaug. Seniai, įsimylėję jaunystę, bijo rodytis viešose vietose, kur reikia apnuoginti savo biologinius griuvėsius.
Jis atsisėda į netoli baseino stovinčią paplūdimio kėdę, ištiesia kojas, užmerkia akis – mėgsta susikaupti prieš lipdamas į vandenį.
Regis, jo netgi užsnūsta – prakeikti vaikigaliai net ir čia negali nespiegdami. Jie būriu ką tik pralėkė pro Jelizarą ir atsipalaidavimo, susikaupimo akimirkos nuėjo šuniui ant uodegos.
Senis prieina prie laiptelių, vedančių į baseiną, užsideda plaukimo kepuraitę, paskui akinius, atsargiai statydamas baltas, seniai saulės nemačiusias kojas ant vandens apsemtų pakopų, pamažu pasiekia baseino dugną ir, nieko nelaukdamas, griūva į priekį, pradeda lėtai, bet užtikrintai plaukti. Įkvepia – panyra – iškvėpimas, yris, – iškyla, įkvepia – panyra – iškvėpimas, yris... Vanduo šiandien keisto skonio, lyg su kažkokios parfumerijos atspalviu. Ak, taip – priešais Jelizarą kapstosi moteris, o paskui ją, kaip paskui okeaninį lainerį, driekiasi kvepalų, tepalų ir dar kažkokio šlamšto pėdsakas. Jis nori aplenkti moterį, bet tuojau pat atsitrenkia į monolitinę motinos didvyrės krūtinę, kuri kaip peraugusi, nebegalinti skraidyti gulbė jaukiai įsikūrė su savo palikuonių vada. Jelizaras norėtų kažką pasakyti, bet gulbė didvyrė dėbteli į jį tokiu žvilgsniu, kad senis užčiaupia pravertą burną ir tylėdamas pereina į kitą taką.
Keista, kaip jis nepastebėjo, kad šis takas visiškai tuščias. Senis žvilgteli į aukštai ant sienos kabantį elektroninį laikrodį – reikia įsidėmėti laiką, nes tai didelė retenybė, kad visas takas būtų tuščias. Jis vėl ima plaukti jam įprastu ritmu, į priekį beveik nežiūri, tiktai į tamsią liniją baseino dugne, kaip puiku štai taip, nieko negalvojant sklandžiai judėti vandenyje, net garsai pamažu ištirpsta, kepuraitė ir vanduo juos gerokai prislopina, vien tik vandens žydrumas, ribuliavimas ir tamsi juosta baseino dugne, atsispiria nuo sienelės ir vėl įkvėpimas – yris – iškvėpimas, o vandens žydrumas vis ryškėja ir ryškėja, keista, bet tuo pačiu metu tamsi juosta baseino dugne darosi vis juodesnė ir platesnė, kol galiausiai ji užpildo visą akiplotį, užgožiantį ir skaistų, ribuliuojantį gelmės žydrumą, ir garsus, ir parfumerija trenkiantį vandens skonį.
Kai dvidešimtmetis studentas, laisvalaikiu čia dirbantis plaukimo instruktoriumi, ištraukė Jelizarą Poplavskį iš baseino, vyras buvo jau miręs. Gelbėtojas, vardu Deivis, čia įsidarbino rekomenduotas savo bičiulio barmeno, dirbusio miesto pakraštyje esančiame bjauriame bare. Juos sieja labai artimi santykiai, t.y. jie dalijasi ne tik maistu, bet kartais ir vienas kito kūnu. Nors Deiviui labiausiai patinka persirengti moterimi. Jis, kol atbėga iškvietas vietinis gydytojas, pats mėgina daryti dirbtinį kvėpavimą, prie jo prisijungia ir dvi kolegės instruktorės merginos. Iš vandens žmones po šio incidento tarsi kas būtų šluote iššlavęs, tačiau vyro išgelbėti nebepavyksta – senio gyvybė ištrūko iš kūno ir liko ten, vandens stichijoje, susiliejusi su žydrąja bedugne, kurią jis matė prieš prarasdamas sąmonę.
Motina su dviem vaikais, – berniukas devynerių, mergaitė vienuolikos, – pasipiktina tokia tvarka baseine:
– Kur tai matyta, negyvas senis guli vandenyje, o jo kažin kiek laiko niekas nė nepastebi! – šaukia jinai vienai jaunutei plaukimo instruktorei, kuri tik rausta ir linksi galva.
Ji vasarą atostogaujanti mokytoja, keliauja į reception ir reikalauja grąžinti pinigus. „Už moralinę žalą“, aiškina mokytoja dar vienai jaunai mergaitei, kuri tik rausta ir nieko nesako, bet paskubomis renka administratoriaus telefono numerį.
Pinigų jai niekas negrąžina ir mokytoja grasina administratoriui, kad skųsis „aukščiau“ ir „taip“ nepaliks.
Mokytoja sėda į automobilį, vaikai sulenda ant galinės sėdynės ir šeimyna išvažiuoja.
Prie baseino krašto, šalia vėstančio Jelizaro Poplavskio sėdi gydytojas Osvaldas Rubinovas, rūko, nors tai griežtai draudžia taisyklės ir žiūri į pusiau primerktas numirėlio akis, kuriose nebeliko jokios išraiškos, nebent laukimas – jis, kaip ir gydytojas, laukia lavonų surinkėjų, kurie jau atvažiuoja pilku automobiliu dulkėtomis, nusikalstamos atostogų dvasios sklidinomis miesto gatvėmis.
Mokytoja, vidutinio amžiaus moteris, skambina į daugiaaukštyje esančio buto duris. Atidaro jaunas vyras. Jis akivaizdžiai jaunesnis ir motina paskubom savo vaikus įstumia į kambarį, kuriame kompiuteris, paliepia jiems laukti, o pati nueina pas vyrą. Vaikai darbo kambaryje žaidžia kompiuterinius žaidimus, o jų motina, atostogaujanti mokytoja, iš pradžių oraliniu būdu sužadina vyro geismą, paskui apsisuka, įsiremia rankomis į pianino klaviatūrą ir vyras į ją įeina iš nugaros pusės.
Prie baseino Jelizaro Poplavskio kūnas įkišamas į lavonmaišį, numirėlių išvežiotojai juokauja, kad apmazgoti senio jau nebereiks. Tik baseino vanduo toks pat beprasmiškai prasmingai žydras, kaip ir anksčiau.
Miniserialo tęsinys kitą savaitę
