Tęsinys. Pirma mini serialo dalis „Baseinas“ – čia (http://www.omni.lt/?i$9359_16011$z_364970), antra, „Klofelinas“ – čia (http://www.omni.lt/?i$9359_16011$z_365967), trečia, „Rykliai“ – čia (http://www.omni.lt/?i$9359_16011$z_366888), ketvirta, „Maskaradas“ – čia (http://www.omni.lt/?i$9359_16011$z_368465), penkta, “Nerašyta sutartis” – čia (http://www.omni.lt/?i$9359_16011$z_369548), šešta, „Dzauso sūnūs“ – čia (http://www.omni.lt/?i$9359_16011$z_371624).
VII. Poros
Mokytoja, – tiesa, metas būtų sužinoti ir jos vardą, nes jau septinta dalis, o ji vis dar Mokytoja, – taigi mokytoja Filomena, ilgai kovojusi su Hasano abejingumu, pagaliau pasiekė savo ir jie vėl susitiko.
Norėdama nustebinti savo jaunąjį meilužį (tenka priminti, kad Filomenai per keturiasdešimt, o Hasanui tik apie trisdešimt) ji nusprendžia jį nustebinti ir sužadinti aistrą atsinešdama pas jį knygą, kurią pati laisvalaikiu mielai pavartydavo. Knyga vadinasi „Seksas pasaulio kultūrose“, joje aprašyti sueities ir erotinio elgesio modeliai bei variantai įvairiausiuose pasaulio kraštuose, knygoje taip pat gausu iliustracijų. Juodu su susidomėjusiu Hasanu (vaikinas niekad nebuvo matęs tokių knygų, tiesą sakant, jis apskritai neskaitė knygų, vienintelis kontaktas su civilizacijos patirtimi jam yra televizorius ir mobilus telefonas) žiūrinėja iliustracijas ir vieną išsirenka pabandyti.
Iliustracijoje nupiešta moteris su skriedinių ir virvių pagalba nuleidžiama tiesiai ant pasirengusio vyro falo. Hasano bute kaip tik yra toks lubose įtaisytas kablys, prie kurio jis kartais tvirtina bokso „kriaušę“. Ant to kablio, nors ir be skridinio, galima užmesti virvę ir panaudoti jį svoriui kilnoti. Iš šalies tai, ko gero, panašu į piramidžių statybas ar bent jau į totalinę kvailystę, tačiau kai žmonės ima naudotis giminės pratęsimo įrenginiais, norėdami suteikti vienas kitam (žinoma, pirmiausia sau) malonumo, apie protą ir teisingus vaizdus kalbėti nedera.
Valgymas, malda, seksas ir tuštinimas – visi šie veiksmai yra mirtini viešumo priešai, jie turėtų būti atliekami pasislėpus nuo žmonių, vienutėse, tarpininkaujant tiktai toms jėgoms, kurias manome esant paralelinėse tikrovėse, astrologijos kalendoriuose, apeiginėse laukinių lietuvių šventėse ir panašiai. Tačiau žmogus toks padaras, kad jis ilgai negali mėgautis malonumai vienatvėje. Jam anksčiau ar vėliau labai įsinori parodyti tai kitiems. Ir šis parodymas vadinamas pornografija. Pavyzdžiui, į bažnyčias arba restoranus susirenka daug žmonių, kurie nori pademonstruoti savo malonumą kitiems. Jeigu jų maldos arba valgymo akto nemato kiti, jie malonumo beveik nepatiria.Taigi, jeigu kas nors iš paralelinės tikrovės būtų tą popietę stebėjęs Hasano, smulkių vogtų daiktų dilerio butą, jis būtų išvydęs tokį vaizdą: mokytoja Filomena, įsisėdusi į improvizuotą pakabinamą sistemą, prie tos sistemos pritvirtintų ir per kablį palubėje permestų virvių pagalba mėgina savo pačios raumenų dėka nusileisti ant apačioje gulinčio ir pasirengusio ją pririmti į Eroto karalystę Hasano, tačiau dėl operatoriaus (mokytojos Filomenos) nepatyrimo, jos kūnas leidžiasi arba per lėtai (tada Hasaną suima juokas ir jo bokštukas nusvyra, arba ji drebiasi ant jaunojo meilužio tokiu greičiu, kad galėtų pavydėti ralio „Paryžius–Dakaras“ lenktynininkai). Pagaliau mokytojai pavyksta surasti tokį greičio, aukščio ir raumenų jėgos santykį, kad šis originalus sueities būdas galėtų būti įmanomas, tačiau tada atsitinka nenumatytas dalykas: Hasano pulvelizatorius kategoriškai atsisako veikti.
Tai pirmas sykis, ir pats Hasanas sukrėstas fakto: nieko nėra amžino po saule (kadangi Hasanas, kaip minėta, niekad neskaitė knygų, jo vidaus pasaulis buvo labai pažeidžiamas: kiekviena nauja idėja, bet koks intelektualinis iššūkis jį užklupdavo neapsirengusį).
Iki šiol nepriekaištingai veikęs krapštukas staiga pasinėrė į nirvaną ir atrodo taip, tarsi jis būtų visiškai nepriklausoma kūno dalis ir galėtų elgtis taip, kaip panorės. Nepadeda nei mokytojos įkalbinėjimai (moterys turi specifinių būdų kalbėtis su kai kuriomis vyrų dalimis), nei jo paties beveik ašaringi (vidiniai) maldavimai.
Hasanui iš tikrųjų nusispjauti į mokytoją Filomeną, jis stengiasi ir sielvartauja visai ne dėl jos; jį apėmęs siaubas, kad tai apskritai įmanoma, kad tai gali atsitikti ir su juo, o ne tik su kažkokiais abstrakčiais nevykėliais anekdotų veikėjais. Mokytoja guli nuoga šalia Hasano, glosto jo krūtinę ir ramina:
- Tu tik nesijaudink. Vyrams taip būna. Po trisdešimties, ypač, jeigu neprisižiūri, rūko, girtauja, miltelius uosto...
- Man dar nėra trisdešimties, – piktai suurzgia Hasanas ir prisidega naują cigaretę.
- Na, matyt, svorio kiek per daug priaugai, tinginiuk, – ir mokytoja draugiškai patapšnoja per vaikino pilvą.
Hasanas stambus vyrukas, tačiau nelaiko savęs storu, ir mokytoja, leptelėdama apie antsvorį, padaro pirmą klaidą.
- Aš pavargęs, man reikia pailsėti, – sako labiau save ramindamas, o ne mokytojai teisindamasis Hasanas. Jis naktį „prasuko“ vieną reikaliuką, atsigulė paryčiui, neišsimiegojo, nes paskambino viena pažįstama kekšė, prašė jos vaikui surasti auklę, o paskui dar pusvalandį klausinėjo, gal jis pažįstąs gerą stomatologą, ir Hasanas visą rytą buvo bjaurios nuotaikos.
- Povilai, mielasis, ko tu kompleksuoji. Baisaus čia daikto, impotencijos priepuolis. Juk visko pasitaiko, su manim gali būti visiškai ramus, aš juk ne kokia smailiašiknė šešiolikinė, besotė plevėsa.
Mokytoja Filomena suklysta antrą sykį: vyras iki aštuoniasdešimties metų negali net girdėti žodžio „impotencija“(vien jau dėl to, kad po aštuoniasdešimties jis gali apsimesti neprigirdįs), o kai jam apie tai pasako moteris, norinti būti jo partnerė, tai, galima sakyti, katastrofa.
- Filka, aš.., tu.., tu mane užknisai, – staiga pratrūko Hasanas, pašoka iš lovos ir nervingai rengdamasis drabužius švaistosi mokytoją deginančiomis frazėmis: – Koks svoris, blt, kokia impotencija, n..chui, tu man šlykšti, supranti, man į tave žiūrint ne tik nesistoja, man apskritai kiaušuose antarktida, ten pingvinai nuo kalniuko čiužinėja, kai žiūriu į tavo raukšlėtą subinę, supranti, dura tu supelijusi!
Apytikriai po penkiolikos minučių mokytoja Filomena eina šaligatviu pro ašaras sunkiai matydama kelią, drebančia ranka rūko nuo sielvarto sudrėkusią cigaretę ir šnabžda sau po nosim: „Niekšas, niekšas, niekšas“. Ją užkalbina žmogus, tas pats įkyrus, pagyvenęs praeivis vyriškis, kuris III dalyje klausinėjo dėl senelio mirties liūdinčią Tamarą:
- Ar jums viskas gerai? – sako įkyrusis praeivis. – Gal galiu kuo padėti? Norite pasikalbėti?
Mokytoja Filomena atmerkia nuo ištežusio tušo pandiškas akis, trenkia nuorūką ant šaligatvio ir kad suriks:
- Ko tu, senas kvaily, kabinėjiesi prie žmonių?! Gal galiu padėti, ar jums viskas gerai?! Ką, ožy susmirdęs, amerikoniškų filmų prisižiūrėjai, can I help you? How are you?! Ar ne, pydere tu smaluotas, eik tu n..chui su savo pagalbom, eik tu n..chui su savo smalsumo maru užsikrėtusia užuojauta, eik tu... supratai!
Nors mokytoja Filomena taip nekultūringai, taip drastiškai ir net su rusiškais keiksmažodžiais užsipuolė žmogų pirmą sykį gyvenime, jos šis faktas nenustebina, atvirkščiai – ji mato, kaip įkyrusis senis parausta taip, kad raudonis tampa alyvų spalvos, ir jai malonu. Ji jaučia didelį palengvėjimą ir net nusišypso, žiūrėdama tolyn, į ateitį, į horizontą.
Tamara ir Osvaldas nesistengia eksperimentuoti. Jiedu tai atlieka klasikiniu būdu. Kai jie mylisi, Tamara skleidžia garsą, panašų į juoką, – gukt gukt gukt, girdisi po Osvaldu ir jam sunku susikaupti ir išsilieti karštais šaltiniais į Tamaros dubens slėnius.
Didžiausi vyrų nemalonumai dažniausiai kyla iš to, kad jie nesugeba atskirti, kada moteris juokiasi, kada verkia.
Jau vėliau, kai jiedu atsikelia, kai Tamara kalba telefonu su Hasanu, Osvaldas Rubinovas pamato ant paklodės ne itin didelę, bet ryškią raudoną dėmę ir jį persmelkia gėda – sunkumus, kurie kilo įveikiant Tamaros Edeno vartus, jis palaikė jos nepatyrimu, o pasirodo mergina iki šiol dar buvo skaisti.
Rubinovas ir Tamara jau vakar grįžę sutvarkė kambarį, o spontaniškai kilusią aistrą realizavo tik šiandien po pietų: kai matai, kad kažkas rausėsi po tavo apatinius, aistra laikinai aprimsta. Jis eina į virtuvę ir rausiasi šaldytuve, nes po TO vyrams norisi ėsti. O Tamara skambina Hasanui.
- Sveikas, klausyk, man reikia tavo pagalbos, – sako ji buvusiam bendražygiui klofelino verslo srityje.
- Ko nori, – atsiliepia Hasanas nedraugiškai. Kadangi neseniai įvyko scena su Filomena, jis blogos nuotaikos. Jį apėmė siaubas, kad tokie nesklandumai gali imti kartotis, tai gali jį ištikti bet kada, žodžiu, Hasano galvoje pamažu randasi intelekto užuomazgos.
- Gali surasti man kilerį? – klausia ramiai Tamara.
- Kas čia jums pasidarė, – susinervina Hasanas, – vienai dantisto, kitai kilerio, kas aš jums, Švarcenegeris?
- Aš sumokėsiu. Penkių gabalų užteks? – sako Tamara.
- Tu ką nužudyt susiruošei, sraigę? Sraigę pasmaugti aš tau ir už dyką galiu, – ironizuoja Hasanas.
- Aš TAU sumokėsiu penkis gabalus, – sako labai rimtu balsu Tamara.
- OK, – Hasanas nebesiginčija. Žino, kad jeigu Tamara sako ką nors rimtai, ji tikrai nejuokauja ir veltui žodžiais nesišvaisto.
- Gerai. Rytoj prie Elektriko, – patvirtina Tamara ir baigia pokalbį.„Ekeltriku“ jų terpės žmonių žargone buvo vadinamas paminklas kunigaikščiui Gediminui, kadangi ten vaizduojamas karžygys, ištiesęs į priekį rankas: paprastai taip atrodo žmonės, patamsyje mėginantys surasti tualetą. O kodėl Elektrikas – sunku pasakyti. Dažnai įvairių pravardžių etimologija būna metaforiška ar metonimiška.Iš virtuvės ateina Osvaldas. Jis ėda kažkokį mėsgalį ir sako Tamarai:
- Kaip manai, ar jie dar ateis?
- Nežinau, – gūžteli pečiais Tamara.
- O gal vis dėlto pasakysi man, ko jie ieško? – Osvaldo balse girdėti susirūpinimas, galbūt net ir baimė. Jis įsiprašė laikinai pagyventi pas Tamarą, tačiau nesaugumo jausmas yra vienas iš nemaloniausių, vienas tų, kurie nuožmiai persekioja žmones.
- Gerai, – linkteli galva Tamara. – Bet sutarkim, jeigu kam nors išplepėsi, arba mėginsi pavogti, - aš tave ir konservų dėžutėje surasiu, iš ryžių statinės Kinijoje iškapstysiu.
Ji nueina į senelio kambarį, po kelių akimirkų grįžta: ant jos delno guli trys žiedai su milžiniškais brangakmeniais.
- Reikia iš čia nešti mėsas, – sunkiai nurijęs kąsnį, sako Osvaldas Rubinovas. – Jie mūsų nepaliks ramybėje. Jie mūsų apskritai gyvų nepaliks.
Staiga čaižiai nuskamba durų skambutis. Tamara ir Osvaldas žiūri vienas iki kitą, stovėdami abipus nepaklotos lovos, o tarp jų, ant baltos paklodės tamsiai raudona dėmė. Ir kuo dažniau skamba skambutis, tuo labiau atrodo, kad ta dėmė plečiasi.
Mini serialo tęsinys bus