Draugui, kuriam sunku
– Dievas mirė, – sako liūdnas bičiulio balsas iš telefono ragelio.
– Mat kaip, – sakau aš ir važiuoju pasižiūrėti.
Mes gyvenam senų, atgyvenusių, morališkai, estetiškai ir... po velnių, visais įmanomais aspektais susidėvėjusių arba negyvų teorijų laikais. Tiesą sakant, nemalonus jausmas. Mes kaip varlės, kurioms bjaurus vaikas, norėdamas pažinti pasaulį, nuplėšė galūnes, bet vis tiek mėginame šokinėti. Iš paskutiniųjų, atsispirdami nuo žemės krūtinėmis ir pilvais. Norime gyventi, tegul tik tam, kad valgytume. Mano bičiulis kažkada Šiaurės Amerikoje pasitikrino sveikatą brangiais ir labai tiksliais prietaisais. Gydytojai, pamatę rezultatus, buvo baisiausiai sutrikę, kraipė galvas ir kažką minoriniais balsais tarpusavyje šnabždėjosi. Pagal kompiuterių duomenis jis turėjo būti seniai miręs.
Todėl dabar jo skambutis mane sujaudino: jeigu jau jis sako, kad Dievas mirė, tai ne juokai. Kai paskutinį sykį lankiausi Švedijoj, skandinavai kone sutartinai sakė – gal galėtumėte būti truputį labiau miręs? O santūriuose ir kultūringuose jų veiduose buvo įrašyti žodžiai: jūs, atmatos iš Rytų, išmirkite, susimildami, jūs nereikalingi, jūs neteisingai kalbate, maitinatės, keikiatės, jūs teršiate žmogaus vardą, Europa be jūsų būtų geresnė, šviesesnė.
Vaikystėje matydavau žmogų, kurį įprasta vadinti idiotu. Anais laikais idiotai sėdėdavo durnynuose arba partijos komitetuose. Visi jį vadindavo Ladziumi, lygiai taip pat, kaip ir Leniną. Vladas anuose kraštuose paverstas Ladziumi. Tokie lingvistiniai papročiai.
Jis sėdėdavo su meškere prie ežero ir niekad nieko nepagaudavo. Kaip kimba, Ladziau, klausdavo praeivis arba kas nors iš girtuoklių, geriančių prie ežero pigų vaisių vyną, kompanijos. Gerai, atsakydavo Ladzius arba Vladas. Kiek pagavai, klausdavo šmaikštuolis, o girta kompanija jau plyšdavo juoku. Nė vienos, atsakydavo Ladzius. Tai ką galvoji daryt, griaudėjant pašėlusiam žvengimui, klausdavo pokštininkas. Baigsiu sliekus, eisiu namo, sakydavo Ladzius.
Paskui baigdavo sliekus ir eidavo namo.
Manau, kad tai ir buvo viena iš Dievo inkarnacijų.
Beprotis su meškere ant ežero kranto. Žvejojantis, bet niekad nieko nesugaunantis. Niekam nedarantis nei gera, nei bloga. Kalbantis neaiškia, egiptietišką tarmę primenančia puskalbe. Visuotinių pašaipų objektas, nuo pasaulio atsitvėręs idioto kauke.
Toks buvo vienas Dievas. Bet vaikystėje aš buvau politeistas.
Nes Kitas Dievas gyveno bažnyčioje.
Manyčiau, kad gerokai kitoks nei tas, iš Vatikano. Kol jis atkeliauja iki Lietuvos, neatpažįstamai pasikeičia – ilgos kelionės, dideli atstumai labai pakeičia ir žmones, ir dievus. Dėl to mes neatpažįstame ateivių iš kitų galaktikų: ilgai keliaudami jie tampa panašūs ne į ateivius, o į dievai žino ką. Kaip gali kontaktuoti su dievaižinokuo.
Kai jis, mano bičiulis, man paskambino, gulėjau lovoje ir realybė telkėsi ties ta riba, kai vienas vaizdinys būna sąmonės, o kitas – jau pasąmonės. Lyg du tos pačios plaštakės sparnai, tik skirtingų spalvų ir raštų. Automobilyje pažiūrėjau pro stoglangį į žvaigždėtą dangų ir tuo jau pat kilo noras išlipti lauk – lyg mašina būtų daiktas, kybantis ant uolos krašto ir pasirengęs tuoj tuoj kristi į juodo skliauto prarają.
Kartą mačiau vaikiškų erotinių piešinių katalogą. Ten buvo toks piešinys: figūrėlė su popiežiaus kepure, atliekanti veiksmą, vadinamą onanizmu. Apačioje užrašas vokiečių kalba: „Der Papst onaniert“. Nebeprisimenu, kas labiau mane sužavėjo: ar vaikiškos fantazijos šventvagystė, jos mastas, ar tai, kad net ir patys švenčiausi žmonės kažkaip turi spręsti savo prigimties – tarkim, prostatos – problemą.
Buvo dar ir trečias Dievas.
Politrukai sakydavo, kad Dievas yra Leninas, kuris guli Kremliaus mauzoliejuje.
Miręs, bet amžinai gyvas.
Bažnyčios Dievas buvo panašus į Leniną.
Taip pat miręs, bet amžinai prisikeliantis.
Jeigu Jėzus Kristus būtų sulaukęs senatvės, jis būtų buvęs panašus į Leniną: plikas, su ruda barzdele, grebluojantis, leidžiantis gausius, suklastotus raštus, kurių pats neparašė.
...dabar, kai Dievas mirė iš tikrųjų, kai tuojau pamatysiu smirdinčius jo palaikus, kai jokios prasmės nebėra – nebėra šventųjų bendravimo, kūno iš mirusiųjų priskėlimo, nuodėmių atleidimo, amžinojo gyvenimo – tai kam tada visa tai, koks žmogaus tikslas, kam mes perduosim žinią į ateitį, informaciją apie savo kančias ir svajones, didybę ir menkumą, kam, jeigu ten, ateityje nieko nėra ir žmonijos ešelono nelaukia jokia galutinė stotelė?
Užvakar sūnus sako: ar žinai, kad po šešerių metų sprogs Saulė? Ne, sakau, o iš kur tu sužinojai? Juk mums visiems bus ragai, sakau, galas. Mokslininkai apskaičiavo, atsako jis ir tonas toks, tarsi jam, sulaukusiam keturiolikos metų, satori būti kasdienis reiškinys ir tokios smulkmenos kaip Saulės sprogimas jo visiškai nejaudintų.
Vairavau tamsiomis miesto gatvėmis ir per nugarą pleveno lengvas, bet labai nemalonus šiurpas.
Paskui nuginiau kvailas mintis šalin – juk tai draugo, ne visos žmonijos Dievas. Visi mes turim po Dievą. Kai kurių kišenininiai, o kai kurių vos telpa pilyse su stebėjimo kameromis ir sargybiniais. Didelių žmonių Dievai dideli, apie jų mirtį dideli žmonės kalba iškilmingai, viešai, duoda interviu, leidžia filmuoti apgailėtinus savo mirusio Dievo palaikus, duoda melagingas priesaikas ir veidmainiškus įžadus prie savo Dievo kapo, bet paskui į viską spjauna ir užmiršta, ką sakę.
Be abejo, tokia tradicija. Greičiausiai ją bus pradėjęs šventas Paulius. Ar Petras? Ne, ko gero, pirmiausia kokie nors asirai ir babiloniečiai. Paskui Povilas. Tikrai jau ne Friedrichas Nietzschė.
Nuaviau batus, užkėliau kojas – jis miegojo pusiaugula, nenusirengęs, persisukęs tarsi ką tik paleistas iš kokio nors uragano epicentro, – kojos į vieną pusę, galva visai į kitą. Kartais sumauto gyvenimo centrifuga mus taip įsuka, kad net žadą atima. Dabar dar truputį pasėdėsiu prie jo guolio. Jo Dievas ką tik mirė, ir visiškai nėra kam pasirūpinti sergančia mano bičiulio siela. Manau, rytoj jam jau bus kiek geriau. Gali būti, kad ir jo Dievas prisikels iš mirusiųjų. Jis tai mėgsta, mūsų visų ir kiekvieno atskirai Dievas, kurio vardo negalime minėti be reikalo, nes paprasčiausiai jo nežinome.
