Esu dėkinga susiklosčiusiam likimui, kuris mane pusei metų atvedė į Tailandą. Gyvendama čia turiu galimybę pamatyti aplinkines šalis ir visa galva pasinerti į jų istoriją, kultūrą ir žmonių gyvenimus. Visai netrukus po to, kai įsikūriau Bankoke, išvykau kelioms dienomis į Kambodžos miestą Siemreabą, kuriame stūkso garsiosios Angkoro šventyklos. Čia taip buvo nufilmuota kino juosta su Angelina Jolie „Lara Kroft: kapų plėšikė“.
Į Siemreabą lengviausia patekti kertant Kambodžos ir Tailando sieną Poipet miestelyje. Nuo čia iki Siemreabo kelionė automobiliu trunka kiek daugiau nei dvi valandas. Tačiau noriu jums papasakoti, kokias emocijas man sukėlė vaizdai vos kirtus šių dviejų šalių sieną.
Į lietuvių kalbą išvertus Siemreabo pavadinimą, jis reiškia „Nugalėję Siamą (tai senasis Tailando pavadinimas)“. Mieste, kurį išgarsino Angkoro šventyklos, kiekvienais metais apsilanko daugiau nei milijonas turistų.
Keliaujantys iš Tailando pačią pirmą sekundę, įkėlę koją į pasienio zoną, patiria lengvą šoką. Po liūčių sezono itin atgrasi smarvė, prie kurios nepripranti net praleidęs čia valandą. Tačiau skaudžiausia, bent jau man, matyti suvargusius žmonių veidus – prigesę, į žemę nuleisti žvilgsniai, apdriskę ir turbūt retai kada nusirengiami drabužiai, sudiržusios nuo darbo rankos. Kiekvienas kambodžietis čia dirba kaip arklys, tikrąja to žodžio prasme. Ir gink dieve, aš nenoriu šių žmonių įžeisti. Tiek moterys, tiek vyrai, seni ir jauni traukia paskui save vežimus, prikrautus jiems bent vienai dienai duonos parūpinsiančio gėrio, kurį jie turi pervežti savo fizinės jėgos pagalba. Kai kurie čia dirba turistams. Iš lentų sukaltais vežimais jie traukia mūsų sunkius ir kartais šlamšto prikimštus lagaminus. Kiekvieną kartą žmogui, kuris krovė mano sunkų lagaminą (kuriame sukrautas mano turtas pusei metų), jį tempė ir vėl iškrovė duodu dolerį. Tai – dideli pinigai Kambodžoje, nes kartais tai visos dienos uždarbis, jų duona kasdieninė.
Turistų dar nesugadintas, bet...
Siemreabas, iki šiol buvęs ramus miestukas, šiuo metu yra vienas populiariausių pasaulio taškų, į kurį plūsta turistai. Džiaugiuosi, kad spėjau pamatyti miestą iki jį visiškai pasiglemš amerikiečiai, britai ir kiti turistai. Jau dabar, skaitydama kitų keliautojų blogus suprantu, kad Siemreabas tapo pavojingesniu. Laimei, man ir mano kelionės draugams dar neteko nukentėti nuo vagių.
Pačiame mieste man labiausiai patinka naktinis turgus. Azijoje jie yra labai populiarūs, tad aš, vos tik sutemsta, pasineriu į derėjimosi meną, gatvėje ar restorane gaminamo maisto kvapus, tuk-tukų vairuotojų šūkavimus ir visą galybę margaspalvių prekių. Ir derėtis čia daug lengviau nei Tailande.
Nykstantis žvejų kaimas apie ežero
Tonlesapo ežeras, esantis visai šalia Siemreabo, yra vienas didžiausių ežerų rytų Azijoje. Jo plotas siekia 2700 kv. km, o lietaus sezono metu jis išsiplečia iki 16 tūkst. kv. km. Šis ežeras ypatingas tuo, kad ant jo vandens stovinčiuose nameliuose iki šiol gyvena žmonės. Deja, ežere mažėjant žuvies, žvejų kaimelis irgi pamažu tuštėja. Žmonės kraustosi gyventi į sausumą, tad po penkerių ar daugiau metų keliautojai, gali būti, nebeturės galimybės išvysti šio unikalaus reginio.
Vietinių susisiekimo priemonės yra valtys, tačiau mažieji kaimelio gyventojai nėra pajėgūs tokią suvaldyti, tad po ežerą vaikai plaukioja nusitvėrę paprasčiausius metalinius dubenis. Pirmą kartą pamačiusi tokį šypseną keliantį vaizdą, puoliau traukti fotoaparatą, tačiau vos pamatę į juos nukreiptus objektyvus, vaikai priplaukia ir taria stebuklingąjį žodį: „Pone, vienas doleris.“ Dažnas turistas duoda tą vieną dolerį, nes matyti, kad šeimos ant ežero gyvena tikrai skurdžiai, mat šeimose dažnai auga daugiau nei du ar trys vaikai.
Taip yra dėl to, kad tik neseniai Kambodžoje buvo pradėta kalbėti apie gimstamumo reguliavimą ir apsaugos priemones. Anksčiau buvo įprasta, kad susituokusi pora kasmet susilaukia po vaiką, tad galite įsivaizduoti, kaip sunku išmaitinti tokią didelę šeimą.
Tad Tonlesapo ežero gyventojai turi ir dar vieną „versliuką“. Mes juos praminėme piratais ir jūs tuoj suprasite kodėl. Įsivaizduokite vaizdą: plaukia nemažas medinis laivas su keliomis dešimtimis turistų, juos staiga pasiveja kelios medinės valtelės, vienas iš valties netrunka įsikabinti rankomis į laivo kraštą, kitas tuo metu turistams į veidus kiša purviną kūdikį, maža mergaitė jiems demonstruoja jai kaklą apsivyniojusią gyvatę, kurią sugavo ežere. Ir visi jie sutartinai kartoja: „Pone, duokite viena dolerį.“ Susirinkę visus, kiek įmanoma, pinigus ir pamatę, kad kitame krante stovi dar vienas turistų laivas ir galbūt net kelios kameros juos fotografuoja, „piratai“ įjungia valčių motorus ir pasileidžia link kito pajamų šaltinio. Toks tas kasdieninis jų darbas. Tačiau laimei, kad vaikai užsiima ne tik pinigų kaulijimu, tačiau ir mokosi. Ant ežero stovinčiame pastate yra įkurta mokykla, kurią įkūrė katalikų misionieriai.
Astra Petkūnaitė
