Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse šurmuliuoja Užgavėnės. Tiesa, šiemet jos gerokai kuklesnės ir pramogomis, ir žmonių skaičiumi nei priešpandeminiais metais, kai čia suvažiuodavo dešimtys tūkstančių, o linksmybės drebindavo kiekvieną muziejaus kampelį:
„Pusę kaimo apėjom, dar kitą pusę planuojam, bet labai patiko, daug žaidimų, labai gražu ir pakelią tą dvasią lietuvišką.“
„Aš gavau baronkų, suskaldžiau puodelį ir gavau medalį.“
„Atsižvelgiant į dabartinę situaciją, čia konfliktas įvykęs, tai žmonių mažiau susirinkę, gal dėl to, gal kažkas bijo, bet smagu, kad vėl galima atvykti.“
Atvykusieji pasakoja, norintys bent kiek praskaidrinti niūrią nuotaiką, bet mintys vis krypsta į įvykius Ukrainoje:
„Žinokit, va kiek einam, tai kas 5 minutės tos pačios mintys – kaip… Pasiimam telefonus –pasiskaitom.“
„Niekad nebuvom, tai dėl to, pirmiausia, o antra, norisi prasisklaidyti nuotaiką, nes įtampa jaučiama, tai norisi pabūti kitoj aplinkoj.“
„Ir kaukės, viskas jau buvo, dabar einam ir džiaugiamės, laukiam, kol kas pakvies šokt, bet labai šokių nėra šiandien, nei polkų – matyt, taip yra kaip yra.“
Organizatoriai sako, dėl pasaulį krečiančių negandų svarstę įvairiausius šventės scenarijus, gal net ją atšaukti. Bet pasitarę su specialistais pakoregavo programą ir kvietė žmones susiburti. Šiemet čia mažai linksmybių, mažai triukšmo, bet siunčiamos palaikymo žinutės Ukrainai, plevėsuoja šios šalies vėliavos.
„Degindami Morę norėsime su ta More išvaryti visą tą blogį. Kartu, visi vieningai palaikysime Ukrainą. Užgavėnės – kalendorinė šventė, bet šiandien ta koncepcija pasikeitė, bet mes kviečiame visus žmones pasivaikščioti gamtoje, išsikepti blynus, pabendrauti, pabūti, pasigaminti kaukes“, – sako muziejaus kultūrinės veiklos vadybininkas Valentas Pilionis.
Žmonių ūpą kelia ir persirengėliai, pasitelkę visokiausias gudrybes. Čigonai, jaunavedžiai, raganos, ubagai ir visokie gyviai gainioja ir gąsdina vaikus, vilioja pramogoms ir žaidimais, kad paskui 7 savaites visi ramiai lauktų artėjančių Velykų:
„Raguotų kuo daugiau, kad tik piktas dvasias išvaikyt, kad tik pavasarį prišaukti, kad tik visi sveiki gražūs būtume, vaikom viską.“
„Ieškau turtingo vyro, kad man pagražintų visą šitą mano būvį…“
„Man sunkiai šiandien sekasi, dar neišvežiau į mišką parodyti savo namelio, bet vilties turiu…“
O per Užgavėnes ne vien išsidūkti būtina iki valiai, bet ir prisivalgyti, riebiai ir daug – ypač blynų, pagrindinio šios šventės patiekalo. Čirška jie visokiausi – bulviniai, mieliniai, miltiniai. Kas perka, o kas ir patys kepa ir godžiai kerta pasigardinę uogiene ar spirgučiais:
„Tešlą užsimaišėt patys? – Ne, kažkas davė ir sakė pabandyt išsikept, Tai bandysime, laukiam eilę… Tiek, kad varvėtų per barzdą, pilvas būtų kaip akmuo kietas – tai šventė per kurią galima sau viską leisti.“
„Miltiniai su spirgučiais… – Neįprasta? – Įprasta, skanu labai.“
„Čia įprasti, bet su obuoliene. Moterėlė va gamina. – Ar brangūs? – Kiek negaila, tiek duodi.“
Laikomasi ir kitų šventės tradicijų – pliekiasi ir Lašininis su Kanapiniu.
Nors ir liesas, kanapinis nugali kumpiais ir dešrom apsikarsčiusį lašininį:
„Susivienykime širdimis ir dainuokime dainas, kurios šimtmečiais palaikė mūsų senelius kovose už laisvę.“
O tuomet užsiliepsnoja ir milžiniška Morė – žiemos, tamsos ir nelaimių simbolis. Su ja pleška agresija ir blogis:
„Išvarykim tuos brudus, kurie nori pavergt niekuo nekaltus žmones ir kad būtų pasaulyje taika.“
