Nuo to laiko, kai Europos centrinis bankas pažadėjo imtis visų įmanomų priemonių, finansinė padėtis žymiai pagerėjo. Europos periferinių šalių obligacijų pelningumas sumažėjo, padėtis bankų sektoriuje pasitaisė, akcijų rinkos atgavo jėgas.
Kaip rašo „Reuters”, pietinės euro zonos šalys padarė didelę pažangą mažindamos savo biudžetų ir prekybos deficitus. Šios šalys nustojo gyventi ne pagal kišenę. Taip pat pritaikė gana jautrias struktūrines reformas, taip sukurdamos lakstesnė situaciją darbo rinkoje.
Vis dėlto atsigavimas bus lėtas. „Jie išgėrė vaistus, bet tai nepadės iš lovos pakilti tuoj pat”, - savo pastebėjimais dalijasi Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) atstovas Paryžiuje Sebastienas Barnesas. Anot jo, problema yra ta, kad 2–3 metus dedant pastangas į teisingą politikos taikymą, teigiamas poveikis matomas ne iškart. Taigi sudėtingiausia yra sėkmingai susitvarkyti su visuomenės lūkesčiais.
Italijai, Ispanijai, Portugalijai, Airijai ir Graikijai 2012 metais jau pavyko sumažinti savo einamosios sąskaitos deficitą bendrai sudėjus iki 1,5 proc. (nuo 7 proc. 2008 metais) skaičiojant nuo BVP. „Vis dėlto bendros valiutos likimas dar nėra aiškus“, - nuogastauja „Barenberg“ banko vyriausiasis ekonomistas Holgeris Schmiedingas. Jis pastebi, kad nepaisant stulbinamo progreso, euro zonos šalys turi koncentruotis ties didžiosiomis rinkomis užsienyje ir laikytis politinės kantrybės vidaus politikoje.
Išlaidų darbo užmokesčiui santykinis sumažinimas siekant „vidinės devalvacijos“ (esant fiksuotam valiutos kursui tai yra vienintilis būdas) buvo neproporcingai vykdomas per darbo vietų mažinimą, bet ne algų apkarpymą.
Nauja pusiausvyra bus pasiekta dar negreit. Vokietijos einamosios sąsakaitos perteklius yra 6 proc. lyginant su BVP. Tai reiškia, kad, kad šaliai reiktų pasitempti investicijų ir vartojimo srityse.
„Goldman Sachs“ pabandė įvertinti šalių progresą gerinant pusiausvyrą. Tai buvo atliekama atsižvelgiant į euro zonos šalių realius valiutos kurso pokyčius siekant sumažinti atotrūkį tarp deficitinio ir perpildyto biudžeto.
Graikijai, Portugalijai ir Ispanijai dabar reikėtų 8–10 proc. punktų valiutos nuvertėjimo, įvertinus infliacijos poveikį, negu prieš dvejus metus.
Vis dėlto korekcija išlieka ryški: apie 25–30 proc. Ispanijos atveju ir 15–25 proc. ne vien Graikijoje bei Portugalijoje, bet ir Prancūzijoje. Pastarojoje šį mėnesį darbdaviai ir profsąjungos sutarė dėl reformų, kurios turėtų atsatyti konkurencingumą darbo rinkoje. Vokietijai, tarp kitko, reikia, kad valiuta brangtų 15–25 procentų.
Vietoje didesnio nedarbo ir mažesnių algų struktūrinės reformos yra mažiau skausmingesnis kelias pusiausvyros link, pastebi „Goldman Sachs“.
Perskirstant išteklius iš vidaus sektorių (kaip statybų sektorius Ispanijoje ir viešųjų paslaugų Prancūzijoje) į eksportą, būtų galima išvengti tolesnio realaus valiutų kurso mažinimo.
„Tokių reformų pritaikymas nėra neskausmingas: potenciali politinio kapitalo netektis iš teisėtų grupių, kurioms priklauso privilegijos, atgraso politikus nuo pokyčių vykdymo. Tokia yra periferinių šalių bei Prancūzijos ir Vokietijos realybė“, - teigia „Goldman Sachs“ ekonomistas Holboelas W. Nielsenas.
Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos atliktas tyrimas rodo, kad, nepaisant vyraujančio požiūrio, struktūrinės reformos per dvejus metus gali duoti teigiamų rezultatų, ypač suaktyvėjusias investicijas ir padidėjusį darbo vietų skaičių. Galiausiai tai nulemtų visuomenės lūkesčius.
