Gintarės Katinaitės laiškas redakcijai - dar vienas pasvarstymas apie studijas, universitetus, reformą.
Kai apsigynus bakalauro darbą visi vis užklausia „kas toliau?“ prisipažinsiu, sutrinku. Žinau, kad tolesnės studijos toje pačioje srityje būtų ne tiek naudingos, kiek ekonomikos, vadybos ar teisės studijos, kai gali jau atlikinėti praktiką ir pilti pamatus savo stabiliai ir sočiai ateičiai. Ir smagios jos nebus, tos mano tolesnės studijos, ir lengvos, ir tokios, kurias gali paprastai derinti su darbu, laisvalaikiu ir šeima. Tad ar tikslinga rinktis specialybę, iš kurios, praktiškai, nėra jokios naudos?
Pamenu, baigus mokyklą, toks klausimas net nekilo – sužaidė jaunatviškas „noriu“ ir „kaip bus taip“ - juolabiau, miglota ateitis, kai nelabai žinai, ar turėsi ryt už ką ir ką sukramtyti, bemiegės naktys savotiškai žavėjo tada mane, septyniolikmetę. Teisi buvo mano sesuo sakydama, kad pinigai ir soti ateitis nerūpi tol, kol esi išlaikomas, t.y. tol, kol tau ir nereikia jais rūpintis. Dabar, jau jaunatviškas „noriu“ nebėra tas kriterijus, kuris lemia mano pasirinkimą. Labai abejoju, kad apskritai yra toks „noriu“, kai kalbama apie pašaukimą, anaiptol, nenoriu, bet kitaip lyg ir neišeina. Ir štai čia ir yra didžiausia problema – reikia, bet kartu ir neišeina. Ir tada imi pykti ant fakulteto, savęs, tėvų ir švietimo reformos arba jos nebuvimo. Taip taip, švietimo reforma yra tas ožys, kuris turi atpirkti mano negalią tapti teisininke ar vadybininke. Ar tiesiog niekuo, su kažkokiu bakalaurėlio diplomėliu.
Išties būtų smagu, kad ši „švietimo reforma“ (matyt švietimo ministro vaidmenyje) atėjus duotų man butą, stabilias, pakankamas pajamas, kad galėčiau ramiai ir atsipalaidavusi tęsti magistro studijas, tada daktaro, tada dar kokio magistro, tada ... Ir dar darbą gerą, kai viską baigsiu, duotų. O ji, švietimo reforma, matai užstrigo pakeliui iki mano namų , sako stumdo ją, ar prastumti kur nori, matyt vėl pro mano duris. Tad, sako, reikia eiti į gatves, gal kur pavyks tą švietimo reformą pagaut, atkovot ir išlaisvint.
Pradėjau rašyti šį straipsnelį dieną po bakalauro darbo gynimo. Ryt jau diplomo įteikimai – o reforma taip ir neprasuko pro mano duris. Arba aš jos nepažįstu – ir kaip galėčiau, juk net neįsivaizduoji kaip ši atrodyti turi. Na taip, rojus universitetuose: skanus maistas, puikios bibliotekos, talpios ir šiltos rūkyklos. Kas dar? Aukštos kokybės mokslas. O šitas kas, tai aš ir pati nebežinau – tiesiog taip garsiai ir dažnai vartojama sąvoka tampa tuščia – priedanga abiem „reformuotojų“ pusėms. Vienąsyk net apklausoje, kas yra aukštos kokybės mokslas, dalyvavau. Pamenu, klausė apie vertinimą, dėstytojus, išteklius (tas pats skanus maistas, tik smegenims), programas, paskaitų tvarkaraščius. Kita apklausa, kurią atlikau, buvo apie tą mistinį „gerai besimokantį subjektą“ – vėl klausė apie skaičius, vertinimą, dėstytojus... Bet nepamenu, žinokit, klausimų gausos apie studentus: nusirašinėjimą, nelankymą, kyšius, ne-motyvaciją. Mačiau galybę dėstytojų tiesiog smunkančių dėl mūsų ne-motyvacijos: į paskaitą, kad tik atsėdėt, o ko tada čia stojau? – šiaip, netyčia, tik čia papuoliau, o įstoti gi būtina.
Neduokdie tokios gėdos giminei – abiturientas ir neįstojo (dabar reiktų padaryti „Vienas namuose“ filmo veido išraišką su prispaustais delnais. Aha ). Tad įdomiai reformuojam, a? Ta reforma kažikaip diskriminuoja jaunuolius, negriežta gal ir nedrįsta jauno auklėt. O žinokit, reiktų. Ir mane reikėjo reformuot pirmame kurse, prisipažįstu. Ir dabar reikėtų – juk žinot populiariausią gandą apie populiariausią universitetą Lietuvoje VU? – ogi iš čia iškristi neįmanoma.
