Trijų Karalių dieną dviejų mažų mergaičių mamytė su kaimynu gėrė alų. Vaikai gavo iš pravažiuojančio prekybininko skolon paimtų bandelių.
Platus ir pavyzdingai nuvalytas kelias į Čypėnus jokiu būdu neleidžia manyti, kad šis kaimas būtų užmirštas Dievo.
Kitoks jausmas apima išvydus dvi mažas basakojes mergytes. Be abejo, jas, kaip ir visus vaikus, myli Aukščiausiasis. Tačiau ar tikrai myli mama?
„Labai gaila vaikų, pusalkanių stovinčių ant kelio, laukiančių po kelias dienas negrįžtančios mamos ir prašančių valgyti.
Kąsnelį joms paduoda kaimynai arba iš kito miesto tėvų aplankyti atvažiuojantys žmonės. Tačiau vaikai juk turėtų valgyti kasdien„, – apie Vabalninko seniūnijoje, Čypėnuose, gyvenančią šeimą sako ką tik iš to kaimo grįžusi moteris.
Liūdni namai
Kaimo pakraštyje stovintis vėjo košiamas namas apsuptas sniego kalnų. Čypėniškiai sako, kad šeimininkai net takelio iki šulinio neatsikasa – iš pusnies pasisemia sniego ir jį ištirpinę naudoja valgiui ar skalbimui.
Į beldimą ilgai niekas neatsiliepia. Atkakliai beldžiant į langus bei duris jas pagaliau atveria jaunas ir akivaizdžiai ligotas vyras.
„Taip, tokia moteris gyvena čia“, – sako ir leidžia užeiti.
Nors namuose buvo matyti tik duonos trupinių, mažylė džiaugėsi tą dieną valgiusi bandelių, kurias mama teigė iš prekybininko gavusi į skolą.
Virtuvėje kūrenasi krosnis, ant jos stovi aprūkę puodai su vandeniu. Nematyti jokių maisto pėdsakų, išskyrus šalto blyno gabalėlį ir krūvelę duonos trupinių.
Šeimininkė nesirodo – sėdi kitame kambaryje, demonstratyviai atsivertusi dukros mokyklinę knygelę, ir neva skaito. Tačiau moters akys žiba anaiptol ne nuo skaitomų pasakų. Tą liudija ir kvapas.
Trejų metukų Eglė (vaikų vardai pakeisti – red.) ir keleriais metais vyresnė Rūta basomis kojytėmis trepena po vėsios gryčios grindis. Žemę siekiančia plonyte rausva suknele vilkinti Eglutė primena lėlę, į kurią žiūrint širdį spaudžia graudulys.
Vaikai godžiai žvelgia į atvežtą maistą, jų rankytės tiesiasi į šokoladą, kurio valgyti vaikai nedrįsta – padeda ant stalo.
Kai turi, valgo
– Ką dažniausiai valgote?
– Bulvių, jeigu turime. Sako, čia žemės yra, tačiau niekas nežino, kur ta žemė. Vasarą kaimynai duoda agurkų, – sako mergaičių mama.
– Ką dar valgote?
– Jei turime – duonos, – vėl sako moteris.
– Blynų, skrylių, o šiandien ir bundelių, – tarmiškai čiauška mažoji.
– Ant skolos iš autolavkės paėmiau. Maistui mums trūksta pinigų. Seniūnija už vaikus mums į rankas išmokų neduoda, nepasitiki, – sako 36 metų namų šeimininkė.
– O ką tu geri?
– Daugiausiai tai „Sidrą„. O šiandien gėriau alų su Rimu Audicku.
– Ar tiesa, kad kartais dingsti iš namų, palikusi vaikus?
– Būna. Ir prieš šventes taip buvo.
Kai mama kalba apie savo „viešnages“, vyresnioji dukra ima keistai drebėti. Tik mažoji vis nenustygsta vietoje ir džiaugiasi, kad mama nupirko šampūno ir muilo.
– Dabar turime du gabalėlius, – neša ir rodo muilą korespondentėms, vėliau pasakoja, kaip jai tetos vilkšunis buvo sukandžiojęs galvytę ir tekę gulėti ligoninėje.
Kas yra tikrasis šeimininkas?
„Jei žmona ir išeina, vaikai alkani nebūna„, – sako neįgalus mergaičių tėtis, iš kurio 600 litų pensijos šeima turi gyventi. Dar yra išmokos už vaikus, kurių seniūnija jiems į rankas neduoda – šeima priskirta rizikos grupei.
Ar vyro neįgalumo pensiją tvarko jis pats, atsakymo išgirsti nepavyko. Piršosi mintis, kad pinigai – moters rankose. Ir ne tik jos.
Ant trobos slenksčio netrukus išdygsta moters sugėrovas R. Audickas.
„O lauktuvių vaikams ar atvežėte? Žinau aš jus, visi norit tuščiomis rankomis atvažiuoti“, – įžūliai išpyškina traukdamas iš kišenės du ledinukus ir tiesdamas juos mergaitėms. Tuo metu jo žvilgsnis varsto besišypsančią kone perpus jaunesnę moterį – dviejų vaikų mamą.
Vyras bando korespondentėms aiškinti, kaip šios turinčios elgtis jo namuose. Išgirdęs, kad atvykėlės yra ne jo namuose, vyras nutyla. Bet tik trumpam. Išgirdęs, kad jam, šeimos vyrui, girtuokliauti su valgio stokojančių mažamečių motina yra nepadoru, jis vėl laido įžūlias replikas ir giriasi kelionėmis po Odesos kraštą.
Atrodo, kad vyro girtuoklystė ir bendravimas su nerūpestinga kaimyne ne itin patinka R. Audicko žmonai, tačiau ji – bejėgė. Kaip ir mergaičių tėvas.
Girdint smarkiojo kaimyno kalbas ir matant, kaip jo klauso kaimynė, norėtųsi, kad kas nors tam begėdžiui pagyrūnui iškarštų kailį. Už tai, kad geria su dviejų mažų mergaičių motina, kuri alui ir „Sidrui„ išleidusi pinigus jų nebeturi nei bulvėms, nei duonytei.
Vaikams skirtas išmokas tvarko ir dalimis šeimai atiduoda seniūnija. Vyro neįgalumo pensijos kontroliuoti niekas negali, išskyrus jį patį ir žmoną.
Už socialinės rizikos šeimas atsakinga Vabalninko seniūnijos darbuotoja Virginija Jucienė šiuo metu serga. Gali būti, kad į Čypėnus nuvažiuos ir vaikus aplankys kas nors kitas iš seniūnijos žmonių.
Alfreda Gudienė
