Narkotikų prekybos, kurią kontroliavo Sicilijos mafija, apyvarta 7 dešimtmečio pradžioje išaugo iki 2,5 mlrd. dolerių. Šį milžinišką nusikalstamą verslą sukūrė žmogus, pavarde Angelo La Barbera.
Įtariamasis aiškus
1952 metų gruodžio 20 dieną automobilis, kuriame buvo E. Ricciardi, įsirėžė į medį. Autoritetą turinčio verslininko krūtinėje buvo aptikta kulka, o šovusysis aiškiai sėdėjo mašinoje greta savo aukos. Kaip žudikui pavyko išlipti iš automobilio iki susidūrimo, liko mįslė, užtat pagrindinio įtariamojo pavardė buvo nustatyta tą pačią dieną. Naktinis sargas, pavarde Marciante, papasakojo, kad E. Ricciardi pavėžėjo jį prieš kelias minutes iki savo mirties. Mašinoje šalia jo sėdėjo A. La Barbera. Policija sulaikė įtariamąjį, bet greitai paleido, kadangi sargas apdairiai pakeitė savo parodymus, pasakydamas, jog suklydo. Nuo to laiko velionio E. Ricciardi verslas perėjo į dono B. Porcelli rankas, o A. La Barbera tapo pilnateisiu jo partneriu.
A. La Barberos pozicijos tapo dar tvirtesnės 1955 metais, kada centrinio Palermo mafijos vadu tapo Antonio Marsilla. B. Porcelli prastūmė savo statytinį į A. Marsilla pavaduotojo pareigas, ir netrukus A. La Barbera tapo tikru Sicilijos sostinės centro šeimininku. O statybų bumas įsibėgėjo.
Parsidavėlių ir mafijozų partija
Mafijos planai pertvarkyti Palermą būtų likę neįgyvendinti, jeigu Italijos vyriausybė nebūtų skyrusi biudžeto lėšų, kurias buvo galima išgrobstyti. Šeštojo dešimtmečio viduryje valdžioje atsidūrė politinės jėgos, pasirengusios ne tik siųsti pinigų į Siciliją, bet ir žiūrėti pro pirštus į tai, kaip jie bus panaudojami.
Nuo 1948 metų dauguma Italijos parlamente priklausė Krikščionių demokratų partijai (KDP). Šios partijos draugystės su mafijozais istorija ilga. Anglų ir amerikiečių okupacijos metais Sicilijoje prasidėjo separatistų judėjimas. Jie planavo atsiskirti nuo Italijos ir įkurti nepriklausomą, JAV globojamą, valstybę. Iš pradžių mafija palaikė separatistų idėjas, bet paskui netikėtai pakeitė frontą ir padėjo juos sutriuškinti. Greičiausiai, mafijos bosai nusprendė, kad jiems nėra jokio reikalo izoliuotis nuo Romos, jeigu yra galimybė su ja susitarti. Labiausiai sukalbami pasirodė esą krikščionys demokratai, nesibodintys draugystės su „garbingais žmonėmis“. Panaudodama savo įprastinius įbauginimo, papirkinėjimo ir klastojimo metodus, mafija užtikrino KDP siciliečių balsus. Nuo to laiko dauguma šios partijos politikų ėmė naudotis mafijozų paslaugomis.
1954 metais KDP lyderiu tapo profesorius Amintore Fanfani, norėjęs paversti partiją galingiausia politine Italijos jėga. Jis pradėjo dalinti partinius postus jauniems ir energingiems žmonėms, neturintiems jokių moralės normų. Turėdami daugumą ministrų portfelių, KDP lyderiai galėjo teikti savo vietinėms organizacijoms visą reikalingą pagalbą, bet už tai pageidavo gauti rinkėjų balsų. Profesorius reikalavo iš savo iškeltinių tik vieno – organizuoti vietines partines organizacijas taip, kad į partiją būtų priimta kuo daugiau naujų narių. Kuo daugiau narių buvo vietinėje organizacijoje, tuo daugiau vietų ji gaudavo partijos suvažiavimuose ir konferencijose, o tai reiškė, kad ji galėjo daryti didesnę įtaką visiems partiniams reikalams. Netrukus pačia įtakingiausia vietine KDP organizacija tapo jos skyrius Sicilijoje.
A. Fanfani paskyrė partinės organizacijos sekretoriumi Palerme 28 metų Giovanni Gioia, kuris greitai užmezgė glaudžius kontaktus su mafija. G. Gioia užtikrino partijai neregėtą naujų narių antplūdį. Jam sekretoriaujant į KDP gretas priiminėjo visus be atrankos. Pasitaikė atvejų, kai į partijos sąrašus buvo įtrauktos pavardės iš telefono knygų ir net mirusieji. Gyvieji irgi susitaikstė su savo partine dalia, kadangi mafija buvo krikščionių demokratų pusėje.
Netrukus G. Gioia tapo užkulisiniu Sicilijos „vicekaraliumi“. Jis prastūmė Palerme į miesto tarybą savo statytinius, tarp jų Vito Ciancimino ir Salvo Lima. Būtent šie du žmonės buvo atsakingi už Palermo rekonstrukcijos planą. Jie taip pat išduodavo statybos leidimus ir turėjo galimybę nukrypti nuo patvirtinto projekto. V. Ciancimino už kyšius buvo pasirengęs viskam, o S. Lima buvo kilęs iš senos mafijozų šeimos, susijusios su Palermo centriniu rajonu, kuriame nuo 1955 metų pirmu smuiku griežė A. La Barbera.
S. Lima visiškai pakeitė sprendimų statybos klausimais priėmimo sistemą. Jeigu anksčiau leidimai buvo išduodami po ilgų biurokratinių bastymųsi po įvairias miesto žinybas, tai dabar viską sprendė tik jis vienas. Leidimus dabar gaudavo tik A. La Barbera žmonės. Per sekančius penkerius metus S. Lima išrašė daugiau kaip 4 tūkst. statybos licencijų, ir dar daugiau kaip pusė jų buvo išduota trims pusiau elgetoms seniams, neturėjusiems nieko bendro su statybų verslu. Mieste netikėtai atsirado statybų magnatų, apie kuriuos anksčiau niekas nebuvo girdėjęs. Vienu stambiausių miesto rekonstruktoriumi tapo Francesco Vassallo, kuris lig tol krovinių vežimėliu vežiojo smėlį ir statybinius akmenis dono B. Porcelli statybos aikštelėse. Tikraisiais F. Vassallo statybinės imperijos šeimininkais buvo, žinoma, broliai La Barbera.
Statybų bumas vystėsi smarkiai. Jeigu 1955 metais Palerme buvo pastatyta 10,7 tūkst. pastatų, tai 1957 metais - jau 17,2 tūkstančių. Patvirtintas rekonstrukcijos planas buvo pažeidinėjamas kiekviename žingsnyje. Statyti mokyklas, ligonines, pašto skyrius, parkus buvo ne taip pelninga, kaip gyvenamuosius namus su nuomojimui skirtais butais, todėl S. Lima ir V. Ciancimino štampavo leidimus vis naujų daugiabučių namų statybai, ignoruodami architektų nuomonę. Žalioji miesto juosta buvo be gailesčio sunaikinta. Būdavo, kad parkai ir šileliai paprasčiausiai išnykdavo per vieną naktį, kad jų vietoje atsirastų nauja statybvietė. Žemės spekuliantai klestėjo. Kvadratinis metras žemės, tinkamos statybai, buvo perkamas už 60 lirų, o po dviejų savaičių būdavo parduodamas už 30 tūkst. lirų (apie 300 dolerių).
Senovinės vilos, kurios formavo nepakartojamą architektūrinį miesto veidą, buvo nugriautos. Pavyzdžiui, 1959 metų spalio 28 dieną Palermo valdžia leido nugriauti Deljella vilą, kuri buvo laikoma moderno epochos šedevru. Pastato griovimo darbai prasidėjo tą pačią dieną. Jeigu leidimas būtų išduotas pradelsus dar mėnesį, vilai būtų suėję 50 metų, ir pagal įstatymą jos nebebūtų galima griauti. Bet miesto tėvai nusprendė tokios klaidos nedaryti. Unikalios vilos vietoje įrengė automobilių stovėjimo aikštelę. Tuo metu istorinis miesto centras, kurio atstatymui vyriausybė skyrė milijardus lirų, pamažu buvo naikinamas, kadangi pinigai paprasčiausiai buvo išvogti. Nenuostabu, kad Sicilijos sostinės rekonstrukcija įėjo į istoriją kaip Palermo nusiaubimas. Pinigai į siaubikų kišenes tekėjo upėmis. Nėra žinoma, kiek konkrečiai tada uždirbo broliai La Barbera, kaip ir nežinoma, kiek prarado Italijos biudžetas. Užtai gerai žinoma, kiek pinigų A. La Barbera galėjo bet kuriuo metu gauti banke per savo statytinį kompanioną F. Vassallo. Bankas „Cassa di Risparmio“ išduodavo jam po 700 mln. lirų (7 mln. dolerių), nereikalaudamas jokio užtikrinimo.
1958 metais už didelius nuopelnus mafijai A. La Barbera padarė S. Limą Palermo meru, ir miesto niokojimas prasidėjo su nauju užsidegimu.
Dolce vita
A. La Barbera buvo laikomas „naujosios mafijos“ atstovu. Reikalas buvo netgi ne tas, kad jis pakilo iš pačių žemiausių visuomenės sluoksnių ir iš karto įgijo valdžią ir pasakiškų turtų. Naujieji mafijozai stengėsi sekti kolegomis iš Amerikos „cosa nostra“, perimti jų elgesio stilių ir metodus. A. La Barbera buvo uolus amerikiečių mokinys. Skirtingai, negu senieji mafijozai, kurių gyvenimo būdas buvo pabrėžtinai kuklus ir nepretenzingas, A. La Barbera gyveno plačiai ir atvirai švaistėsi pinigais. Jis labai didžiavosi savo didžiuliu namu Palermo centre, kuris buvo apstatytas pačiais prabangiausiais baldais ir papuoštas daugybe pačių brangiausių veidrodžių. Ypač didelę aistrą jis turėjo prašmatniems automobiliams, ir jo garaže visada buvo galima rasti pačius paskutinius pasaulio automobilių pramonės pasiekimus. Netgi išoriškai jis skyrėsi nuo klasikinių Sicilijos bosų. Jeigu senieji mafijozai dažniausiai buvo panašūs į dramblotus ir nerangius kaimo seniūnus, tai A. La Barbera stengėsi atrodyti kaip kaip amerikiečių filmo apie gangterius puikiai apsirengęs herojus.
Laukite tęsinio
Taip pat skaitykite:
Partijos ir Sicilijos mafijos sąjunga (1)
