„Krizė“ – pastaruoju metu vienas populiariausių žodžių viešojoje erdvėje. Ekonominis sunkmetis, prasidėjęs JAV, palietė visą pasaulį. Žinoma, kai kurių šalių ekonomikai pavyko išvengti jos įtakos – pavyzdžiui, uždarai totalitarinei Šiaurės Korėjai. Tiesa, Pchenjanui dėl to nėra lengviau. Ko gero, ekonominis sunkmetis, kuris šiuo metu purto pasaulį, daugumai Šiaurės Korėjos gyventojų pasirodytų visiškai nebaisus. Kur kas sunkesnė ir gilesnė krizė šioje šalyje tęsiasi jau seniai.
Rimtus ekonominius sunkumus Šiaurės Korėja pajuto dar aštuntame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Situacija tik sunkėjo – 1980 metais šalis tapo nemoki. Devintame dešimtmetyje Šiaurės Korėja dar išsilaikė dėl ideologiškai artimos Sovietų Sąjungos pagalbos, tačiau sovietinei imperijai žlugus Pchenjanui atėjo tikrai sunkūs laikai. Nuo 1992 iki 1998 metų šalies ekonomika patyrė smarkų kritimą. Tuo pat metu Šiaurės Korėjoje, skirtingais skaičiavimais, badu mirė nuo vieno iki dviejų milijonų žmonių. Kaip pabrėžiama BBC pateikiamoje informacijoje, šiandien „planinė Šiaurės Korėjos ekonomika išgyvena smarkų nuosmukį, kurį stiprina gamtos kataklizmai, klaidingi administraciniai veiksmai ir įstrigusi modernizacija“.
Ekonominių laisvių reitinge Azijos ir Ramiojo vandenyno regione Šiaurės Korėja pelnytai užima paskutinę vietą. Svarbiausios šalies prekybos partnerės yra Kinija, kuri ekonominiuose santykiuose su Šiaurės Korėja šiandien savotiškai pakeitė nebeegzistuojančią Sovietų Sąjungą, ir Pietų Korėja, su kuria Pchenjano santykiai yra labai sudėtingi ir įtempti. Pažymima, kad „nuskurdinta šalies visuomenė yra priklausoma nuo valstybinių subsidijų gyvenamajam būstui ir maistui“. Pati valstybė taip pat yra tiesiogiai priklausoma nuo tarptautinės humanitarinės pagalbos.
Iš tikrųjų pats didžiausias Šiaurės Korėjos gyventojų priešas yra juos valdantis režimas. Šalis iš esmės išlieka visiškai nelaisva, totalitarinė, kaip dažnai pabrėžiama – stalinistinės valdymo stilistikos valstybė. Joje viskas priklauso nuo valdančiojo elito su Kim Jong Ilu priešakyje nuotaikų svyravimo. Įdomu tai, kad Šiaurės Korėja vienu metu yra bandžiusi kopijuoti Kinijos patirtį – jos teritorijoje buvo įsteigtos kelios laisvosios ekonominės zonos, tačiau pritraukti į jas investicijų sekėsi prastai (iš esmės dėl to, kad Šiaurės Korėjos valdžios reputacija pasaulyje yra labai prasta, o ir ji pati nesugebėjo suteikti potencialiems investuotojams įtikinamų ekonominių garantijų). Daugmaž sėkmingas yra tik bendras Šiaurės ir Pietų Korėjos industrinės zonos Kaesonge projektas: Pietų Korėja savo įmonėse įdarbino apie 40 tūkst. Šiaurės Korėjos gyventojų. Tačiau ir šis projektas neretai nukenčia dėl Pchenjano nuotaikų svyravimo.
Šiaurės Korėjos taktiką ne visada lengva perprasti. Pchenjanas nuolat grasina karu Pietų Korėjai ir visam „imperialistiniam pasauliui“ su JAV priešakyje, nors ir yra visiškai priklausomas nuo šių šalių pagalbos. Karinga retorika ir branduolinės Pchenjano ambicijos stumia šalį į vis didesnę izoliaciją. Dėl įvestų sankcijų šią maištaujančią valstybę pasiekia mažiau humanitarinės pagalbos. Nors, kita vertus, pradedamas taikyti branduolinės šalies statusas gali būti reikalingas Šiaurės Korėjai kaip prielaida atkreipti į save dėmesį ir svertas derybose dėl tarptautinės humanitarinės paramos. Panašių precedentų jau būta – pavyzdžiui, 2007 metais Šiaurės Korėja sutiko nutraukti branduolinio reaktoriaus, kurį paleido 2002 metais, veiklą mainais į degalus ir maistą.
Kokia Šiaurės Korėjos strategija bus artimiausiu metu, belieka tik spėlioti. Ekonomikos ekspertas Marcusas Nolanas, kurį savo straipsnyje „Kitokia Šiaurės Korėjos krizė: ekonomika skarmaluose“ cituoja Michaelis Schumanas, mano, kad atsisakyti savo branduolinių ambicijų Pchenjanas kol kas neketina, o tai reiškia, kad santykiai su kitomis šalimis tik blogės. Įsižeidęs dėl naujų sankcijų ir griežtos reakcijos į branduolinius bandymus, Kim Jong Ilas paskelbė savotišką naują „čučhe“ (angl. juche) ideologijos, apytikriai reiškiančios „pasitikėjimą savo jėgomis“, etapą. Iš tikrųjų po 1953 metų, kai Korėjos karas faktiškai baigėsi (teoriškai jis tebesitęsia), ši ideologija tuomet industriniu atžvilgiu stipresnėje Šiaurės Korėjoje buvo gana efektyvi. Tačiau šiandien ji atrodo beviltiškai pasenusi ir vargu ar gali padėti Pchenjanui išsikapstyti iš ekonominės duobės, o greičiausiai įstums šalį į ją dar giliau.
Totalitarinėms valstybėms būdingas principas, kad valdžios interesas yra aukščiau už visuomenės ar atskiro žmogaus interesą. Tikrai nemalonią staigmeną Šiaurės Korėjos valdžia pateikė savo šalies gyventojams praėjusių metų gruodžio 1 dieną, kai paskelbė netikėtą nacionalinės valiutos denominaciją. Seni pinigai į naujus buvo keičiami tik vieną savaitę, be to, pakeisti galima buvo griežtai nustatytą pinigų sumą. Tai sukėlė šalyje paniką. Žmonės suskubo pirkti JAV dolerius ir Kinijos juanius, jų kursas juodojoje rinkoje iškart šoktelėjo aukštyn. Be to, kaip pabrėžiama, denominacija smogė pirmiausia tiems, kas gyvena gana skurdžiai (dauguma šalies gyventojų), ir vargu ar palietė turtingiausius šalies sluoksnius – partinį ir karinį elitą.
Šiaurės Korėjos valdžios charakteris pasireiškia ir per machinacijas su humanitarine pagalba. Nuo 1995 metų ši šalis įtraukta į Jungtinių Tautų Pasaulio maisto programą (World Food Programme). Skirtingais duomenimis, maisto parama yra aktuali 6–8 mln. Šiaurės Korėjos piliečių, t. y. maždaug ketvirtadaliui ar net trečdaliui valstybės gyventojų. Didžiausias dėmesys skiriamas pagalbai vaikams, nėščioms moterims ir žindyvėms. Tačiau Šiaurės Korėjos valdžios struktūros pačios skirsto ir dalija gaunamą maisto paramą (neleidžia to daryti humanitarinėms organizacijoms). Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija laikosi griežtų paramos skirstymo monitoringo principų (no access, no food – „negalima dalinti – nebus maisto“), o Pietų Korėja ilgą laiką nelabai domėjosi tuo, kaip skirstoma jos teikiama parama. Dėl to net iki 30 proc. maisto paramos nuolat išgrobstoma, o vėliau realizuojama per pusiau legalias privačias krautuvėles. Tai jau tapo nuolatiniu dalies partinio ir karinio elito pasipelnymo šaltiniu.
Taigi, krizė Šiaurės Korėjoje tęsiasi jau beveik 30 metų. Įtakos jai nedaro jokie pasaulio ekonomikos veiksniai. Ši krizė iš esmės yra baisaus komunistinio eksperimento, kurio pavadinimas „Šiaurės Korėja“, padarinys. Varganai gyvenanti, dėl maisto stygiaus kenčianti visuomenė propagandos tikinama, kad yra „pati laimingiausia“ pasaulyje visuomenė, kurios pasakišką gerovę nori sunaikinti „klastingi imperialistai“. Ideologijos ir Šiaurės Korėjos vadovų mąstymo nelankstumas neleidžia šaliai žengti rimto žingsnio link išėjimo iš šios krizės. Atrodo, kad Šiaurės Korėja yra pasmerkta vaikščioti užburtu „čučhe“ ideologijos, liguisto įtarumo kitų šalių atžvilgiu ir visiško ekonominio fiasko ratu. Bent jau kol kas yra taip.
Viktor Denisenko