Šių žinių šaltiniu tapo stambiausias Korėjos laikraštis, kuris rėmėsi gandais, sklandančiais tarp Šiaurės Korėjos pareigūnų. Kaip reikėtų vertinti šiuos pranešimus, kurie praėjusįjį savaitgalį dominavo viso pasaulio žiniasklaidoje? Mažų mažiausiai – su maksimaliu sveiko skepticizmo užtaisu.
Iš vienos pusės, negalima su visišku įsitikinimu pareikšti, kad visa ši istorija – dar viena žiniasklaidos antis. Galų gale, apie dramatišką Lavrentijaus Berijos suėmimą Politinio biuro posėdyje prisimena visi, o tie, kas domisi Kinija, gerai prisimena ir dar geriau žinomą istoriją – sąmokslas, pabėgimas ir maršalo Lin Biao žūtis. Tad, kaip sakoma, būna visko, ypač kai panašias istorijas nuslėpti stengiasi netgi gerokai labiau atsipalaidavę režimai.
Vis dėlto, reikėtų prisiminti keletą precedentų. Daugelis tikriausiai dar nepamiršo, kaip šių metų vasarį pasaulio žiniasklaida pranešė apie tai, kad Kim Jong Unas neva nužudytas Pekine (pagrindu tapo gandai, kurie buvo išplatinti kinų „Twitter“ analoge). Suprantama, tuomet „nužudytas“ Kim Jong Unas yra gyvas, neseniai tapo Šiaurės Korėjos maršalu, dabar neretai pasirodo viešumoje su gražuole drauge.
1986 metais žurnalistai nužudė Kim Ir Seną, dabartinio diktatoriaus senelį. Apie tai, kad Didysis vadas Kim Ir Senas tapo sąmokslo auka, pranešė daugelis žiniasklaidos priemonių, o tas pats stambiausias Pietų Korėjos laikraštis netgi šiam įvykiui paskyrė specialų numerį, kuriame jau buvo kalbama apie Korėjos perspektyvas po „Nacijos Saulės“ mirties. Iš tiesų Kim Ir Senas gyvena savo rūmuose dar aštuonerius metus, o mirė savo mirtimi tik 1994 metais.
Galima prisiminti apie panašiu gandus, kurie palietė mažesnio „kalibro“ vadus. Pavyzdžiui, septinto praėjusio amžiaus dešimtmečio viduryje iš politinės arenos staiga dingo Kim Yong Ju, jaunesnysis Kim Ir Seno brolis. Jis kurį laiką buvo vertinamas kaip potencialus valdžios paveldėtojas. Šį pradingimą stebėtojai įvertino kaip susijusį su prasidėjusiu Kim Jong Ilo iškilimu – dėdei teko pasitraukti, užleidžiant vietą sūnėnui. Tačiau dešimtmečio pabaigoje žiniasklaidoje dažnai rašė, kad Kim Yong Ju ne tik patrauktas į šalį, bet netgi suimtas ir nužudytas. 1993 metais jis vėl pasirodo viešumoje. Jis gyvas ir dabar, užėmė keletą simbolinių postų, nors senukui jau per 90 metų. Dabar žinoma, kad niekas jo nesiruošė žudyti ir netgi nebuvo suėmęs. Kim Yong Ju buvo tiesiog švelniai išprašytas, jam buvo suteiktos geros gyvenimo sąlygos, atitinkančios Kimų šeimynos standartus.
Kita vertus, visiškas skepticizmas taip pat nepagrįstas, nes kai kurie panašūs gandai pasitvirtindavo. Pavyzdžiui, 1995–1996 metais atsirado gandų, kad šeštajame Šiaurės Korėjos kariuomenės korpuse prasidėjo sukilimas, kurį užgniaužė Pchenjanui lojalios pajėgos. Jau turintys patirties žurnalistai tuo metu nusprendė, kad ir šįkart reikia vadovautis skepticizmu. Tačiau vėliau pasirodė nemažai papildomos informacijos, kuri nepaliko abejonių – 1995 metais iš Pchenjano atsiųstos elitinės pajėgos iš tiesų šturmavo šeštąjį korpusą, o operacijos metu žuvo nemažai karininkų. Iki šiol neaišku, ar taip buvo suduotas smūgis besimezgančiam sąmokslui, ar sąmokslas egzistavo tik režimo galvose. Tačiau pats korpuso puolimo faktas yra neabejotinas.
Tokiu būdu į gandus apie susišaudymą Šiaurės Korėjoje ir vicemaršalo Lee Young Ho mirtį reikėtų žiūrėti tiek su skepticizmu, tiek ir su fatalizmu. Tikėtina, kad šie gandai yra antis, tačiau egzistuoja tikimybė, kad jie vėliau pasitvirtins. Šiaurės Korėjas dabar nebėra tokia hermetiška kaip anksčiau. Tad apie tai, ar iš tiesų Gynybos ministerijos vyko susišaudymas, mes sužinosime. Po 5–7 metų.
Tačiau ar iš tiesų šie pranešimai tokie jau svarbūs? Žinoma, filmų kūrėjams negali nepatikti scena, kurioje Šiaurės Korėjos specialiosios pajėgos šaudo vienos į kitą ministerijos koridoriuose. Tačiau rimtai analizei ne taip svarbu, ar krito maršalas Lee Young Ho, ar šiuo metu ramiai žaidžia namuose su anūkais ir burba ant savo priešininkų, kurie per anksti jį palydėjo į pensiją.
Gerokai svarbesnė ta aplinkybė, kad vicemaršalą Lee Young Ho pašalino iš pareigų. Apie tai buvo pranešta oficialiai. Netikėtas Lee Young Ho nuopuolis yra dar vienas signalas, patvirtinantis tam tikrą vaizdą: aukščiausieji partijos pareigūnai, neretai su Kimų šeima susiję giminystės ryšiais, per pastaruosius metus gerokai sustiprino savo politinę įtaką, iš įtakos zonos šalindami daugelį kadrinių karininkų.
Kitaip sakant, partija, ilgą laiką buvusi antrame plane, pamažu pradeda keršyti kariuomenei. Kad pastebėtume šį procesą, nebūtina domėtis susišaudymais – užtenka tik stebėti aukščiausių postų dalybas. Būtent jie apie situaciją Šiaurės Korėjoje pasako gerokai daugiau nei holivudinės istorijos, nors apie tokias rašyti yra gerokai įdomiau.
