Jules Verne'o romano herojus Filijas Fogas sugebėjo Žemę apskrieti per 80 dienų, tačiau tris šalis galima apkeliauti per 7 dienas. „Paspartu, mes turime planą“, – ne tarnui, bet trims kelionės draugėms blondinėms pareiškė istorikas ir verslininkas Saulius Antanaitis ir per septynias dienas pasiryžo pamatyti Tunisą, Alžyrą ir Libiją.
Lietuviams kaip Europos Sąjungos piliečiams užsakomaisiais reisais nuskristi į Tunisą nėra trukdžių. Tačiau jei jie sugalvos savarankiškai pakeliauti po Libiją ir Alžyrą, reikės ne tik kantrybės, bet ir sėkmės. O sėkmės šansai – maži. Maždaug taip Saulius perspėja keliautojus, svajojančius pamatyti Šiaurės Afriką. „Geriau iškart rinktis kelionių agentūrą, kuri turi patirties organizuodama šias išvykas, – pataria keliautojas. – Aš rinkausi „Oasis Tour“, tik paprašiau, kad planuojamą dviejų savaičių maršrutą įveiktume per septynias dienas. Pamaniau, juk išsimiegoti galime ir namie...“
Žalios Libijos spalvos
Tunise yra buvę daugybė lietuvių, tad ši šalis egzotika nebestebina nė vieno. Žinoma, pamatyti čia tikrai yra ką – Kartagina, Sidi Bu Saido miestelis – Tuniso Monmartras, bekraštė dykuma, medinos... Tačiau laukia dvi egzotiškesnės šalys – Libija ir Alžyras. Smalsu, nekantru, baugoka. Libijos vizomis jau pasirūpinta iš anksto, bet keliautojams pasienyje vis dėlto teko laukti ir pasinervinti. Svarbu, kad pasas būtų „švarus“ – čia negali būti Izraelio vizos. „Jei turi šią žymą, įvažiuoti į šalį nėra jokio šanso“, – patikina S.Antanaitis. Negana to, lagamine negali būti jokio daiktelio ar kremuko, pagaminto Izraelyje ir, žinoma, nė kąsnelio kiaulienos dešros ar lietuvių taip mėgstamų lašinukų... Dieta ir abstinencija. Libija – šalis, kurioje negalima vartoti alkoholio!
Taigi po Libiją keliausi blaivus. Ir jokio alkoholio net geriausiame viešbutyje nenusipirksi. „Ką ten pamatėme? Tai, ką protu sunku šiandien suvokti, – pasakoja keliautojas. – Šūkius ir transparantus vietoj mūsų akiai įprastų reklamų gatvėse... Visuose plakatuose užrašytas skaičius 39. Ką jis reiškia? Tai, kad Libijos prezidentas Moammaras al Gaddafis Libiją sėkmingai valdo jau 39 metus. Kitais metais šis skaičius jau bus 40 ir t.t.“
Stebėtina, tačiau grįžusiųjų iš Afrikos įspūdis buvo kitoks nei tikėjausi išgirsti. „Man Libija asocijuojasi su žalia spalva: valstybės vėliava – žalia, šalies sostinės Tripolio pagrindinė aikštė – Žalioji aikštė, transparantų spalva – žalia, pagrindinė M. al Gaddafio knyga „Kaip reikia dorai gyventi“ yra žaliais viršeliais...“ – „žalumynus“ vardija S.Antanaitis. Juk lietuvių pasai taip pat žali... „Jei būčiau turėjęs senąjį, žaliais viršeliais, o ne naują – tamsiai raudoną, Libijoje būtų buvę mažiau problemų“, – daro išvadą keliautojas. Grįžtame prie žaliosios Afrikos. Klausausi pasakojimo, kiek Tripolyje prisodinta medžių, gėlių, kaip libiai rūpinasi augalais, laisto. Tačiau Libija – juk dykuma?..
„Taip, bet M. al Gaddafio pagrindinis tikslas yra Afriką – Libiją paversti žaliąja oaze, – tikina S.Antanaitis. – Afrikos žemyną esi įpratęs matyti smėlėtą, o Libija tikrai yra žalia.“
Žinoma, per septynias dienas visų trijų šalių nuodugniai neapkeliausi. Tačiau Libijos ir visos senosios romėnų kultūros pasididžiavimą – Leptis Magna pamatyti būtina.
„Apie „akmenis“ susitarėme nekalbėti, – primena istorikas, tačiau pamačiusi nuotraukas nesusilaikau neklausinėdama. – Leptis Magna – geriausiai išsilaikęs romėnų antikinis miestas. Nežinau, kiek reikia laiko jį visą apeiti... Mes ten vaikščiojome gal 4 valandas. „Akmenys“ – senovės romėnų miesto griuvėsiai – užima per 40 ha plotą. Tai buvo pagrindinis romėnų miestas, kuris dabar yra Libijos teritorijoje“,– pasakoja Saulius ir man įteikia tikrų tikriausią suvenyrą – gabalą senovinės plytos iš Leptis Magna...
Po truputį leidžiamės į istorijos labirintus. Libija jau buvo apgyvendinta 8 tūkstantmetyje pr.m.e. Žmonės vertėsi gyvulininkyste ir žemdirbyste. Vėliau Libijoje, kaip ir kitur Šiaurės Afrikoje, įsitvirtino berberai. Jie kontroliavo dykumų sritis, o pakrantėse karaliavo finikiečiai – steigė uostus ir prekybos centrus. Iš svarbiausios jų kolonijos Kartaginos (dab. Tunisas) išaugo galinga karalystė, kurios įtakoje atsidūrė ir Libijos žemės. Rytų Libijoje kolonijas steigė graikai. 631 m.pr.m.e. jie įkūrė Kirėnės miestą. Vėliau regioną užkariavo romėnai. 400 metų Tripolitanija ir Kirėnija buvo Romos provincijos. Romėnų laikus mena išlikę jų miestų griuvėsiai. Žlungant Romos imperijai, į Libiją įsiveržė vandalai. 7 a. prasidėjo arabų invazija. Arabai vykdė intensyvų islamizavimą. 17 a. Libija atsidūrė Osmanų imperijoje. 18 a. Libijai pavyko pasiekti dalinę autonomiją. 1911 m. šalį okupavo italai. 1934 m. sujungus 3 provincijas sudaryta Libijos kolonija. Po II pasaulinio karo Libijos žemes pasidalijo Prancūzija – Fesaną ir Jungtinė Karalystė – Tripolitaniją ir Kirėniją. 1951 m. gruodžio 24 d. šalis paskelbė nepriklausomybę kaip Libijos Jungtinė Karalystė. 1969 m. rugsėjo 1 d. monarchas buvo nuverstas, o po karinio perversmo į valdžią atėjo Muamaras al Gaddafis.
Per okupaciją italai pasiglemžė nemažai Libijos turtų. Pajūryje iki šiol driekiasi surūdiję geležinkelio bėgiai. Kam? „Prieš kelerius metus skaičiau, kad Italijoje 7-ojo dešimtmečio pabaigoje laikraščiuose buvo spausdinami skelbimai: parduodami originalūs namai iš Leptis Magna, – pasakoja S.Antanaitis. – Italai nutiesė tuos geležinkelio bėgius ir kiek spėjo, tiek architektūros vertybių plukdė į Italiją – galėjai nusipirkti originalų romėno namą iš Leptis Magna. Pasak libių, iš šalies buvo išgabenta per 100 namų. Tam ir buvo reikalingi bėgiai palei jūrą... O kas likę – įspūdinga ir autentiška. Tačiau, manau, reikia dar 100 metų, norint Leptis Magna atkasti ir restauruoti, nes nežinia, kokių klodų dar slypi po smėliu... Tai didžiausia „akmenų“ saugykla. Nors teigiama, kad Kartagina svarbesnė, Leptis Magna – didžiausias istorijos muziejus po atviru dangumi.“
Šiais laikais Libijoje gausu kokybiškų ir originalių itališkų prekių. Jos kainuoja 30–40 proc. mažiau nei Italijoje, nes M. al Gaddafis apmoka dalį prekių kainos. Kokių yra prekių? „Libijoje apsipirkti džiugu tik vyrams, nes moterims nieko nereikia, – juokiasi verslininkas. – Pačios prašmatniausios parduotuvės, kurios yra Romoje, Milane, Neapolyje ir kituose Italijos miestuose, yra ir Libijoje, tik kainos perpus mažesnės. O moteriškų drabužių pasiūla kur kas skurdesnė nei vyrų. Moterys niekur neina ir nieko neperka. Jos net neturi tokio daikto kaip pasas ir įrašomos į vyro pasą...“
Tunise gyvenanti ir puikiai išmananti arabiškų šalių kultūrą lietuvė gidė Eglė įspėjo neminėti Moammaro al Gaddafio vardo ir pavardės. „Geriau sakykite „jis“ arba „vadas“, – patarė. „Kai kirtome sieną, mus pasitiko vietos „turizmo“ firmos atstovai, o iš tiesų tai buvo saugumiečiai, kurie kelionės metu nesitraukė nė per žingsnį“, – pasakoja S.Antanaitis.
Libijoje nėra ir tarptautinio tinklo viešbučių – visi priklauso vietos profsąjungoms. Juose užsieniečių tik vienas kitas. Tačiau viešbučiuose poilsiauja libiai – M. al Gaddafio nurodymu profsąjungos apmoka viešbučius, kad čia iš kitų šalies regionų, tarkime, iš kalnų atvykę gyventojai galėtų ilsėtis su šeimomis nemokamai. „Kaip sovietų laikais mes važiuodavome į sanatorijas ar poilsio namus, – šypteli pašnekovas. – Jei esi užsienietis, moki daug, tačiau visas pelnas atitenka ne viešbučiui, o profsąjungoms – valstybei.“
S.Antanaitis pasakoja, kad apžiūrinėdami Libiją, vaikštinėdami po Leptis Magna griuvėsius keliauninkai leipo nuo karščio, tačiau juos gaivino atsivežtas purškiamas terminių šaltinių vanduo „Avene“. Afrikoje draudžiama gerti vandenį iš čiaupo. Tad keliautojus nustebino, jog šioje šalyje vendentiekio vamzdžiais, nutiestais per dykumą šimtus kilometrų, teka puikaus tyrumo vanduo. „100 litrų vandenį paruošti kainuoja 30 JAV centų, bet vanduo nuostabus, – tikina S.Antanaitis. – Iš kur? Iš vandenyno gėlinti vandenį M. al Gaddafis atsisakė: „Nenoriu chemija šerti savo žmonių“, – ir nutiesė 238 km vandentiekio trasą iš kalnų. Taigi Libijoje vandenį gerti galima drąsiai.“
S.Antanaitis prisipažįsta smalsavęs, kiek uždirba vietos gyventojai, tačiau sužinoti nepavyko: „Mūsų gidas pasakė, kad jo naujas automobilis (regis, mersedesas) kainavo apie 12 tūkst. eurų ir jis turėjęs taupyti net pusę metų...“ 12 litrų benzino Libijoje įsigysi už 1eurą, o espreso kava net prabangiausiame restorane nekainuoja nė lito.
„Buvome užsukę į vietos turgų. Tokių žuvų, daržovių ir vaisių pasirinkimo bei kainų kiek keliavęs dar nesu matęs... – nesiliauja stebėtis pusę pasaulio apvažinėjęs vyras. – Geriausia žuvis – baltasis ryklys, bet jis turi sverti ne daugiau kaip 1 kg. Brangiausia žuvis – apie 4 Lt už kilogramą. Libijoje pigiausia mėsa – kalakutiena, paskui vištiena, triušiena, aviena. Ožkos auginamos pienui. Bet vietiniai perka vieną žuvį ir krūvą daržovių, mėsa ir kuskusas – jų pagrindinis maistas. Kiekviena moteris ruošia kuskusą.
Mus sudomino prie turgaus įkurtas atskiras paviljonas, kur parduodami įvairūs gyviai specialiai burtams, apeigoms, vaistams. Pavyzdžiui, ežys saulėje džiovinamas 41 dieną, sumalamas ir kiekvienas save gerbiantis libis prieš miegą išgeria šių miltelių. Tai jų viagra, cialis ir afrodiziakas kartu sudėjus... Plastiko buteliuose parduodamos kobros. Jos turi mirti iš bado natūralia mirtimi, tada užpilamos tyru Libijos vandeniu, palaikomos 21 d. Tą užpilą geria moterys, kurios negali susilaukti vaikų. Anot vietinių, 100 proc. garantija, kad taip pasigydžiusi moteris susilauks palikuonio.“
Beje, palikuoniai Libijoje „registruojami“ taip pat neįprastai. „Moterys ant kaklo nešioja originalius papuošalus – vedybų sutartį, kuri įkišama į specialų cilindro formos futliarą, – intriguoja pašnekovas. – Jei moteris neturi vaikų, ji vaikšto tik su tuo cilindru. Jei susilaukė vaikelio, prie cilindro prikabinamas dzindziliukas – vienas vaikelis, jei gimsta antras – du dzindziliukai ir t.t. Kai sužinojau, ką tai reiškia, nejučiom pradėjau skaičiuoti, kiek kuri turi vaikų. Beje, kai kurie dzindziliukai būna trumpesni, vadinasi, vaikelis mirė... Tačiau tuos pakabučius viešai demonstruoja tik labai jau civilizuotos moterys, nes visos vaikšto apsigobusios.“
Anot keliautojo, įdomiausi renginiai Libijoje vyksta naktį miesto Žaliojoje aikštėje. „Stebėjomės, kaip jie linksminasi be alkoholio ir vyrai vyrams dovanoja gėlių, – pasakoja keliautojas. – Vyrai su vyrais vaikšto apsikabinę – tai normalu, nes jie yra geri bičiuliai. Tripolis šventiškai apšviestas būna kas naktį – kaip pas mus per Kalėdas. Ten gyvena laimingi žmonės – šypsosi, sveikinasi, kalbina. Tačiau net Libijoje jaučiama krizė – nors aikštė apšviesta tiek, kad net naktį reikia saulės akinių, šiemet kas trečia elektros lemputė nedega... (Juokiasi.) Vietiniai sako: „Ar jūs nežinote, kad pasaulyje krinta naftos kainos?“ Jie taupo.“
Libija turi šimtus kilometrų nuostabaus smėlio paplūdimių, tačiau ten drybsoti su bikiniu nė vienai lietuvei nekilo mintis. „Viešbučiuose nematėme nei baseinų, nei gultų, nesu įsitikinęs, bet manau, kad moterį su bikiniu pajūryje suimtų... – pasakoja S.Antanaitis. – Aš savo kompleksija ir svoriu – tikras lietuvis. Trys mano kompanionės – blondinės. Ir Libijoje, ir Alžyre vyrai į mane žiūrėjo pavydžiai, tik kartais paklausdavo, kodėl aš savo vienos „žmonos“ nemyliu, ko ji tokia liesa...“
Alžyrietiškas saugumas
Į Alžyrą patariama vykti iš Tuniso. Vizos į šią šalį būtinos. „Jau nuo pat sienos kiekvienas gavome po apsaugininką. Kam? Jie mus saugojo dieną naktį, – pirmaisiais įspūdžiais dalijasi S.Antanaitis. – Alžyriečius reikia pagirti, jie saugo užsienio piliečius nuo kariaujančių vietos berberų, kad mūsų nepagrobtų. Turėjome rimčiausią apsaugą su ginklais. Kol keliavome po Alžyrą, keitėsi net 19 policijos eskortų, nes, tarkime, jų vietinio Pakruojo rajono policija neturi teisės įvažiuoti į kitą rajoną. Kai kirtome Alžyro sieną, apsaugininkai pasakė: „Jei atvykote į šią šalį, turite laikytis visų mūsų nurodymų, jei kas nepatinka, apsisukate ir grįžtate į savo demokratijos šalį Tunisą.“
„Viešbutis, į kurį atvykome, buvo tuščias, nes vyko šalies prezidento rinkimai – beje, tarp kandidatų buvo viena moteris, – tad mums buvo leista čia apsistoti tik išimties tvarka, – nacionalinius Alžyro ypatumus vardija verslininkas. – Norėjau savo ponioms padėti užnešti lagaminus į penktą aukštą, bet man neleido apsaugininkai – moterys čia pačios viską turi užsinešti. Mano lagaminą jie užvilko... Miegojau triviečiame kambaryje, kuriame stovėjo trys lovos. Iš vienos pusės vienas, iš kitos – kitas apsaugininkas. Pasakiau, kad einu praustis. Leido. Po dušu stovėjau gal 40 minučių, kai grįžau į kambarį, jie buvo išardę ir blizgino automatus... Sako: „Mes nesiprausiame. O kam?“ Kai išvalė, išėjo į balkoną ir išpyškino po karabiną, pasiūlė ir man pašaudyti... Paprašiau, kad leistų išeiti iš kambario pas bendrakeleives išgerti vyno, bet manęs neišleido. Tokia tvarka. Miegot!“
Šalis – unikali, apsauga, supratau, vargino. Tad ko važiuoti į Alžyrą?
„Reikia pamatyti vieną pagrindinių pasaulio stebuklų – Konstantiną, – įsitikinęs S.Antanaitis. – Konstantinas – kabantis miestas, į kurį veda tik keturi tiltai. Bet šį miestą ir kalnus reikia būtinai pamatyti savo akimis, įspūdžio nenupasakosi jokiais žodžiais.“
Keistoka girdėti, kad šalyje moteris kandidatuoja į prezidentes, o, tarkime, tualetų moterims nėra... Tik vyrams. „Jei užsimanydavo mano „žmonos“, apsaugininkai išvarydavo visus vyrus ir leisdavo joms įeiti, – pasakoja S.Antanaitis. – Vietos moterys, matyt, kenčia. (Juokiasi.) Bet jos būna namie, niekur nevaikšto. Kartą užėjome į kavinę „Sultan“ – kava puiki, bet prisireikė į tualetą. Buvo, bet tik vyrams ir tokio XXS dydžio, kad aš netilpau – durys neužsidarė. Kai tuo metu kavinėje pamatė mano drauges, reakcija, švelniai tariant, buvo įdomi. Kartą mano ponios buvo išvadintos „tvoromis“ – tai didžiausias įžeidimas, negražiausias jų žodis...“
O ką moterys veikia namie? „Matyt, žiūri televizorių, nes visi namai aplipdyti palydovinėmis antenomis, – nesiliauja stebėtis keliautojas. – Bet, girdėjau, jiems CNN neįdomu, o svarbiausia yra muilo serialai – teigiamų emocijų muilas. Jie nežiūri žinių, jiems neįdomu, kas darosi pasaulyje. Kavinėse vakarais vyrai aptarinėja serialų siužetus – jiems labiausiai rūpi, kaip baigsis kitoje serijoje...“
Taigi moterys sėdi namuose ir verda valgyti. Populiariausias maistas Alžyre – košės.
Jų ten daug rūšių, tačiau ypatinga keliautojams pasirodė avinžirnių košė su jūros gėrybėmis.
Keliautojus Alžyre nustebino daugybė aukštųjų mokyklų – ištisi nauji ir gražiai sutvarkyti universitetų kvartalai. Alžyre mokslas nemokamas, viską apmoka valstybė.
„Klausė, ar turiu vaikų, sako, gali atvažiuoti mokytis, – nustebęs pasakoja S.Antanaitis. – Šiaip jie – gan išsilavinusi tauta. Puikiai kalba prancūziškai, nes ši kalba – privaloma, dažnas moka anglų. Nuostabiausia, kad ir Alžyre, ir Libijoje visi šypsosi ir atrodo laimingi. Gal juos taip veikia saulė?“
Tunisas
„Tunisas yra šalis, į kurią gali nuvažiuoti bet kada ir jaustis beveik kaip namie. Tunise nepatirsi adrenalino, ten viskas saugu ir viskas galima...“
Aurika MERKIENĖ
