Gegužės pradžioje Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas Rimantas Bobinas priėmė NATO oro policijos misiją Lietuvoje pradėjusius Jungtinės Karalystės oro pajėgų atstovus. Budėjimą Baltijos šalių erdvėje kartu su lenkais jie perėmė iš Jungtinių Amerikos Valstijų karinių oro pajėgų karių, kurie oro erdvės saugumu rūpinosi nuo šių metų sausio 1 dienos.
Jungtinės Karalystė NATO oro policijos misijoje Baltijos šalyse dalyvauja jau antrą kartą. Lietuvos, Latvijos ir Estijos oro erdvę jie saugojo 2004 metų spalį – 2005 metų sausį. Šįkart į Šiaulius, vedami pulkininko leitenanto Simono Renegaro, atvyko apie 170 karių. Jie atskrido iš savo nuolatinės dislokacijos vietos – Jorkšyro, Lemingo bazės.
Kaip informavo Šiaulių apskrities VPK spaudos tarnyba, susitikime dalyvavusiems karo policininkams seržantams Mičui Heizui ir Džo Vestonui Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato vadovai Šiaulius pristatė kaip pakankamai saugų miestą. Policijos vadovas konstatavo, kad dauguma bėdų, ištikusių įvairių šalių karius Šiauliuose, buvo susijusios su alkoholiu, priminta maksimali leistina alkoholio koncentracija vairuojant automobilį mūsų šalyje. Taip pat rekomenduota automobiliuose nepalikti vertingų daiktų, nes ilgapirščiai juos gali nugvelbti.
Svečiai papasakojo, kad karo policija, atvykusi kartu su kariais į Šiaulius, juos nuolat kontroliuos. Karo policijos patruliai lankysis klubuose, stebės, kada ir kokios būklės kariai grįš į savo gyvenamąją vietą.
Susitikimo metu buvo aptarta galimybė surengti Šiaulių policijos ir Jungtinės Karalystės karo policijos pareigūnų bendrą patruliavimą, kurio metu lietuviai supažindintų svečius su naktiniu miesto gyvenimu. Kitų šalių misijoms toks patruliavimas paliko įsimintinų akimirkų.
Pradžia – nedraugiška
Pirmuosius NATO karius, nusileidusius Šiauliuose 2004-ųjų kovo pabaigoje, politikai sutiko su džiaugsmu, bet kai kurie miestiečiai – nelabai draugiškai. NATO kariai, naiviai pamanę, jog atvyko tarnauti į civilizuotą NATO šalį, vakarais ėmė linksmintis Šiaulių kavinėse. Vietos chuliganams tai nepatiko – jie karius ėmė užpuldinėti. Chuliganai sukėlė tarptautinį skandalą, sumušdami NATO karius praėjus vos penkioms (!) valandoms po to, kai NATO pajėgos oficialiai buvo dislokuotos. Naikintuvai „Made in USA“ nusileido 17 valandą, o lazdomis „Made in Šiauliai“ du belgai kariškiai buvo sumušti 23 valandą.
„Tie „gaidžiai“ iš NATO restoranuose atsiskaitinėja ne grynaisiais, o plastikinėmis kortelėmis, grynųjų beveik nesinešioja, – anuomet sakė su „Akistatos“ korespondentu kalbėjęsis jaunas pilietis su randu ant plikai skustos galvos. – Niekas jų nenori užkabinti, nes policininkai labai pikti, visai praeiti nebeleidžia. Iš NATO karių jiems daugiau problemų nei naudos. Štai mūsų bičiukai – du Aurimai – eidami alaus pamatė du svyruojančius girtuokliukus. Priėjo, draugiškai atkalė ir atėmė vieno jų piniginę. Prisipirkę daug alaus ir grįžę gerti toliau, Aurimai ėmė tyrinėti atimtąją piniginę. Kai viduje rado anglo kario Kevino dokumenčiukus, patyrė tokį šoką, jog vienas Aurimas net į „durnyną“ atsigulė. Būtų žinoję, jog tai anglai, būtų bėgę tolyn neatsisukdami, nes „mentai“ už užsieniečių „baladojimą“ nedovanoja. Taip ir buvo – netrukus abu bičiukus supakavo – nė „durnynas“ neišgelbėjo. Jei būtų apiplėšę kokį vietinį „lochą“, kažin ar policija tų aurimų būtų iš viso ieškojusi...“
NATO karius šiauliečiai kūlė ir vėliau. Per pirmuosius metus šiauliečiai įvykdė 6 išpuolius, kurių metu sudaužė 9 NATO karius. Jokios politikos čia nebuvo, nors bandymų įžiūrėti, kad tai politika, būta. Buvo keliama versija, kad NATO kariai užpuldinėjami planingai. Įtariama, kad tai gali būti Rusijos specialiųjų tarnybų darbas. Tačiau policija atmetė tokią versiją ir nenustatė, kad užsieniečiai kariai būtų persekiojami organizuotai.
Šiaulių bukagalvius suviliojo storos užsieniečių piniginės. Pirmieji Šiauliuose nusileido belgai, pirmieji jie ir gavo. Belgus pakeitę norvegai irgi nukentėjo. Norvegų naikintuvai dar buvo nenusileidę, o vikingų palikuonys jau pajuto šiaulietišką svetingumą. Kiek anksčiau už kolegas atvykęs kapitonas Karlas Einaras Džensenas, prie viešbučio „Šaulys“ nakčiai palikęs automobilį „Volvo“, jį tik užrakino, bet neįjungė signalizacijos – kad naktį, jei kas, užkaukusi sirena žmonių neprižadintų. Žodžiu, pasielgė kaip Norvegijoje. Rytą užsienietis mašiną rado išdaužytais langais. Ilgapirščiai nušvilpė nešiojamą radijo stotelę „Icom“ bei brangų DVD grotuvą. Apvogtasis nuostolius įvertino 14 000 litų.
Nominacija už chuliganizmą
Tačiau kalti ne tik šiauliečiai. Ir patys kariai, atvykę į Lietuvą, kiek atleido vadeles. NATO kariai ne tik ėmė kibti prie Šiaulių gražuolių, tačiau ir girti šlaistėsi po miestą, nekultūringai elgėsi kavinėse, nes iš pradžių jų niekas nebaudė. Visais atvejais į incidentus įsivėlę užsienio kariškiai būdavo labai girti. Alkotesteriai visuomet rodydavo dvi su puse ir daugiau promilių.
Lietuvos policija, iš pradžių nuolaidžiavusi sąjungininkų kariams, vėliau pareiškė juos bausianti už viešosios tvarkos pažeidimus ir perduosianti Karo policijai. Savo ruožtu, Belgijos kontingento vadovybė sugriežtino kai kurias drausmės priemones. Šiauliuose tarnavę du Belgijos kariai po kelių dėl alkoholio kilusių incidentų buvo išskraidinti namo.
Zokniuose tarnaujantiems kariams buvo nurodyta nevaikščioti po vieną ir grįžti į gyvenamąją vietą iki vidurnakčio.
Tačiau vienas kitas karys dar nukentėjo, o už NATO karių pliekimą viena televizija Šiaulių chuliganams net buvo skyrę svogūną bei metų nominaciją. Dėl chuliganų Šiauliai virto nebe „miestu prie Kryžių kalno“, o NATO skriaudikų miestu.
Beje, kuriam laikui NATO kariai net buvo pabėgę iš Šiaulių į Panevėžį. Tiesa, jie išsigando ne chuliganų, bet legionelių. Kariškiai išsikraustė iš viešbučio, kai vandentiekio sistemoje buvo aptiktos bacilos, galinčios sukelti į plaučių uždegimą panašią ligą – legioneliozę. Į Šiaulius, tuo metu Baltijos šalių dangų saugoję danai, sugrįžo tik po mėnesio.
Muštynės ir avarijos
2005 metų lapkritį viename iš sostinės kazino Konstitucijos prospekte du amerikiečiai, NATO kariai, sukėlė muštynes. Į Vilnių jie atvyko laisvomis nuo tarnybos dienomis. Amerikiečiai gėrė alkoholį ir stebėjo naktinę striptizo programą. Kartu su jais laiką leido ir ispanų tautybės jaunuolis.
Kai atėjo laikas apmokėti sąskaitą, NATO kariai ir ispanas susiginčijo. Vyrai ėmė stumdytis, į konfliktą teko įsikišti klubo apsaugininkams. Po grumtynių peštukai buvo suguldyti ant žemės. Vėliau policijos pareigūnai juos išvežė į Vilniaus miesto 1-ąjį policijos komisariatą.
Tais pačiais metais Zokniuose ties Šiauliais į avariją pateko NATO karys. Dvidešimt ketverių metų Vokietijos kariškis, vairuodamas lengvajį automobilį, nesuvaldė mašinos ir trenkėsi į medį.
Žmogus nenukentėjo, tik buvo aplamdyta mašina. Karo policija tvirtina, kad kariškis buvo blaivus. Avarija, ko gero, įvyko, kai žvyrkelyje automobilis akimirkai tapo nevaldomas, manoma, dėl nesaugaus greičio.
Šis incidentas įvyko bazės teritorijoje ir jokių pasekmių nesukėlė. Tačiau dar viena avarija – 2008-ųjų gruodį – baigėsi žūtimi. Iš Šiaulių į sostinę automobiliu „Škoda“ važiavęs NATO karinėse oro pajėgose tarnaujantis JAV karinių oro pajėgų kriminalinių įvykių tyrėjas amerikietis Viljamsas Teris Porteris greitkelyje Vilnius-Panevėžys, ties Ukmergės rajone esančia Rečionių gyvenviete, įsirėžė į laidotuvių procesijos automobilių kolonos gale riedantį „VW Passat“. Vienas iš pasato keleivių žuvo, kitas buvo sužeistas. Nelaimės priežastis neaiški, nes įtariamo avarijos kaltininko mūsų pareigūnai negalėjo apklausti. Kariškiai pranešė, kad pagal SOFA susitarimą („Partnerystė vardan taikos“) to asmens baudžiamąjį persekiojimą perėmė JAV pareigūnai. Žinoma, tik tiek, kad į Vilnių jis skubėjo darbo reikalais.
Stambiausia Pabaltijyje
Bėgant metams, nesusipratimų mažėja, tačiau vyresni šiauliečiai sako, kad konfliktuoti su kariškiais sena šiauliečių tradicija. Karinis Šiaulių Zoknių oro uostas atidarytas 1931 metų birželį. Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą, 1940-ųjų birželį klastingai ultimatyviai okupavusi Lietuvą, Rusija užgrobė ir Zoknių oro uostą. Rusai Lietuvos karo aviacijos lėktuvus nutempė į gretimą pamiškę ir sušaudė kaip mokomuosius taikinius. Pasak liudytojų, Zokniuose stovėjo S. Dariaus ir S. Girėno legendinės „Lituanikos“ antrininkė „Lituanika II“, kurią buvo ruošiamasi atiduoti karo muziejui. Okupantai sentimentų legendoms nejautė – pavertę pigiu taikiniu sunaikino.
Išstūmę vokiečius, 1944 metais į Zoknius vėl sugrįžo rusai. Sako, kurį laiką Zokniuose tarnavo tikras J. Stalino sūnus. Rusai išbetonavo pakilimo takus, pastatė betoninius, žeme apkastus angarus lėktuvams ir čia įrengė stambiausią Pabaltijyje karinę oro bazę bei didžiulę lėktuvų remonto gamyklą. Septintą – aštuntą dešimtmečiais kariškiai rusai sudarė penktadalį Šiaulių gyventojų. Dauguma karininkų įsikūrė mieste, kur gaudavo butus. Išėję į atsargą karininkai mielai likdavo Šiauliuose, nes Pabaltijį jie mėgo, o apsigyventi Maskvoje bei kituose milijoniniuose Sovietų Sąjungos miestuose jiems draudė suvaržymai. Karininkai po Šiaulius nuolat vaikščiojo uniformuoti, taip pasipuošę jie mėgo siausti Karininkų namų šokiuose, o Pergalės dieną ar per Spalio revoliucijos metines – ir restoranuose.
Sovietmečiu ne tik kariškiai kentėjo nuo chuliganų, bet ir pabėgę ginkluoti kariai ne kartą kėlė grėsmę šiauliečiams.
Aplenkė miliciją
Kartą, 1971 metais, vakare milicija gavo pranešimą, kad netoli Karininkų namų, prie centrinės turgavietės vartų, kilo didelės muštynės – gauja šiauliečių talžė grupelę karininkų.
Milicininkai žaibu nulėkė gaudyti mušeikų. Prie turgaus vartų pareigūnai pamatė 4-5 sumuštus karininkus, greitosios pagalbos autobusiuką su medikais bei tuomet gatvėse patruliuodavusius savanorius milicijos pagalbininkus – draugovininkus. Pastarieji vaikštinėjo kažkur netoliese, todėl pirmieji pamatė muštynes ir atbėgo gelbėti karininkų. Juos pamatę chuliganai išsilakstė, nepavyko sulaikyti nė vieno.
Karininkai nukentėjo vidutiniškai – vyrai šluostėsi sugurintas nosis, sutinusius veidus, skaičiavo mėlynes ant kūnų, tačiau rimtesnės medikų pagalbos neprireikė, nes užpuolikai neturėjo peilių ar kitokių ginklų. Pasak rusų, jie iš Karininkų namų ramiai ėję turgaus link. Netikėtai kelią pastojo keliolika jaunų vyrukų ir ėmė kabinėtis. Kariškiai suprato, kad vaikinams niežti rankos, jų daugiau, todėl chuliganai ieško preteksto sukelti muštynes.
Slėpė net kosmonautę
Incidentas buvo pripažintas chuliganišku išpuoliu ne politiniu pagrindu, todėl nesukėlė rezonanso, juolab kad tuometinio vienintelio miesto laikraščio – komunistų partijos organo „Raudonoji vėliava“ žurnalistus kontroliavo cenzorius, neleidęs publikuoti jokių aštresnių ar nemalonesnių kriminalinių žinių. Ne tik kriminalinių. Štai į Zoknius pabendrauti su lakūnais buvo atskridusi garsi sovietų kosmonautė, generolo duktė T. Savickaja. Apie šį vizitą vietiniai žurnalistai taip pat sužinojo tik gandus. Sovietmečiu Šiauliai iš viso buvo uždaras miestas – „Raudonojoje vėliavoje“ buvo draudžiama prasitarti apie kariškius ir spausdinti jų fotografijas.
Dar vieną rimtą incidentą Šiauliuose buvo sukėlęs privalomosios tarnybos karys iš kažkurios Vidurinės Azijos respublikos. Pas šį Zokniuose tarnavusį kareivį atvyko artimieji ir mergina. Ji, matyt, pranešė, kad nebemyli ir nebelaukia, tad giminėms išvykus, karys sukvailiojo. Pastatytas su ginklu saugoti posto, jis kažkokiu būdu sugebėjo pasigerti. Tada metęs postą ir pagrobęs automatą „Kalašnikov AK-74“ bei du ragelius šovinių, kareivis išpėdino į miesto centrą.
Siautėjo girti kariai
Dezertyro pasigesta labai greitai – jis surastas žingsniuojantis Šiaulių autobusų stoties link. Sulaikymo grupė nedrįso bėglio iškart pulti ir suimti bijodama, kad šis neimtų šaudyti. Eidamas per centrinį miesto viaduką dezertyras visai sukvailiojo, ėmė šaudyti į dangų, tačiau į žmones netaikė ir nieko nesužeidė. Po kurio laiko, matyt, jau prablaivėjęs bėglys protingai įvertino situaciją, nuo tilto numetė automatą ir pasidavė.
Panašų incidentą buvo sukėlęs ir girtas Zoknių karinio dalinio majoras, tačiau tąkart istorija baigėsi liūdniau. Sąjūdžio pakilimo metu, kai Lietuvos patriotai jau atvirai kalbėjo apie šalies nepriklausomybę bei skersakiavo į rusakalbius atėjūnus, kažkoks majoras prisigėrė ir susiruošė nuvykęs pas V. Landsbergį asmeniškai su juo išsiaiškinti. Nežinia, kaip tas derybas įsivaizdavo majoras, nes prieš kelionę apsiginklavo pistoletu. Sėdęs į taksi automobilį, karininkas ėmė koneveikti Lietuvos politiką. Išsitraukęs pistoletą jis taksistui paliepė važiuoti į Vilnių ir sustoti prie tuometinės Aukščiausiosios Tarybos. Metęs mašiną taksistas spruko ir paskambino į policiją. Pareigūnai automobiliais užblokavo vis dar kažko laukiantį ir iš taksi nelipantį majorą. Susitarti su girtuoju nesisekė, jis elgėsi isteriškai. Kai jau atrodė, jog susišaudymo nepavyks išvengti, majoras netikėtai paleido kulką sau į smilkinį.
Išsigando bausmės
Bene rimčiausią incidentą Zoknių kariai buvo sukėlę maždaug 1977 metais. Žinia, kai kuriems privalomosios tarnybos kariams sunkiausia būdavo dvejus metus ištverti be moterų. Tyliai išsmukę iš karinio dalinio du bičiuliai kariai Šiauliuose pamylėjo kažkokią moterį, tačiau tai padarė labai negrabiai – milicijoje atsidūrė pareiškimas dėl išžaginimo.
Įtariamieji netrukus buvo suimti ir užrakinti miesto karinės komendantūros daboklėje, kurioje dabar veikia Šiaulių policijos patrulių štabas. Kažkuris iš karininkų padarė kvailystę – suimtuosius ėmė niekinti ir tirštindamas spalvas gąsdinti. Jis pribaugino, jog žagintojų laukia tribunolo bausmės po keliolika metų drausmės batalione, garsėjusiame nežmoniškomis neištveriamomis sąlygomis. Išsigandę tokios perspektyvos prisidirbėliai nusprendė dar daugiau prisidirbti – bet kuria kaina bėgti. Kvailiau nesugalvotum – kariai išmąstė pėsčiomis pasiekti vieno jų gimtinę – Smolensko sritį ir ten slapstytis pelkėtuose miškuose.
Į Smolenską – per Radviliškį
Perlaužę šaukštą ir nusismailinę jo kotą, naktį bičiuliai nudūrė daboklės karininką ir sužeidė kareivį, pagrobė du automatus ir patraukė pėsčiomis į Smolenską... per Radviliškį.
Žinoma, toli nenuėjo. Kitą rytą ieškoti nusikaltėlių išvyko didžiulės karių bei milicijos pajėgos, skraidė sraigtasparniai. Bėgliai buvo pastebėti Pakruojo rajone, netrukus netoli tos vietos ir apsupti palaukėje. Bičiuliai rėkė gyvi nepasiduosią, sukritę dauboje ėmė į persekiotojus šaudyti. Užvirė mūšis, bet jėgos buvo nelygios. Abu bėgliai gavo galą vietoje. Žinoma, ir apie šį rimtą incidentą nei „Raudonoji vėliava“, nei „Tiesa“ neparašė nė eilutės.
Incidentai – dėl moterų
Sovietiniuose Šiauliuose dažniausi incidentai su kariais vykdavo gatvėse. Kaip ir dabar, miesto chuliganai dažnokai užpuldavo ramiai einančius karius ir juos sumušdavo. Karininkai su vietiniais Šiaulių vaikinais nuolat susikibdavo, tik ne dėl politinių pažiūrų, o dėl amžino vyrų nesantaikos šaltinio – moterų.
Kaip Lietuvos karininkai turėdavo savo ramoves, taip sovietų – karininkų namus. Šiauliuose jie buvo miesto centre. Karininkų namuose savaitgaliais veikdavo baras ir biliardo salė, o svarbiausia – šokiai, vilioję tiek vyrų ištroškusias jau kiek pavytusias vienišas šiaulietes, tiek miesto vaikinus.
Kivirčai dažniausiai ir įvykdavo nepasidalinus dama karininkų namuose ar netoli jų. Tik, pasak milicijos veteranų, sovietmečiu vyrai mušdavosi garbingiau – paprastai be peilių, kastetų ar lazdų, vien tik kumščiais, tad karininkai nukentėdavo dažniausiai nesmarkiai – šluostydavosi sukruvintas nosis, skaičiuodavo nubrozdinimus, trindavo mėlynes.
Šarūnas Naruševičius
