Pomėgis tampa rimtu užsiėmimu
Bent du kartus per mėnesį žodinei kūrybai neabejingi studentai ir dėstytojai, absolventai užsuka į Šiaulių universiteto humanitarų rūmus. Čia įsikūręs literatų sambūris „Mūzynas“ atviras ne tik Universiteto bendruomenei, bet ir miesto rašytojams, įvairaus žanro menininkams.
„Sulaukiame kuriančių istorikų, menų studentų ar absolventų. Tad koks tas kuriančių literatų gyvenimas Šiaulių universitete? Apie ką kalbasi „Mūzyno“ literatai savo būrelyje? Kas apskritai skatina jaunus žmones kurti?
Kadangi pati esu mūzynietė su stažu, tai remdamasi savo patirtimi trumpai apžvelgsiu „Mūzyno“ veiklą. Pirmiausia apie tai, kaip aš ten atsiradau. Tikriausiai nebūčiau aktyviai įsitraukusi į literatų veiklą, jeigu nestudijuočiau lietuvių filologijos ir komunikacijos studijų programos ir jeigu nebūčiau susipažinusi su Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto docente Dalia Jakaite, kuri mane (kaip ir daugelį kitų studentų) paskatino dalytis savo kūryba.
Atsivėrusi bendruomenei ir išgirdusi nuomones ir kritiką, pradėjau eksperimentuoti, ėmiau kurti intensyviau, pradėjau viešai skaityti, kol tapau aktyvia sambūrio literate, o dabar jau antrus metus pati organizuoju „Mūzyno“ narių susitikimus ir skaitymus“, – apie meninės veiklos galimybes Šiaulių universitete pasakoja Roberta Stonkutė.
Pasak studentės, šiuose renginiuose netrūksta norinčių paskaityti savo mėgstamų autorių kūrinių ištraukų ar, tiesiog, pasiklausyti skaitančių savo draugų, atsipūsti nuo kasdienių rūpesčių.
Gyvenimui ir studijoms spalvų suteikia bendravimas
Roberta tvirtina, kad jei reikėtų įvardyti įsimintiniausią mūzyniečių susiėjimą, būtų sunku, kadangi jų būta nemažai.
„Ryškiausi išliko 2015 metais Šiaulių miesto amfiteatre surengtų skaitymų, skirtų „Dieviškosios komedijos“ autoriaus Dantės 750-osioms gimimo metinėms paminėti, įspūdžiai. Pamenu, labai baiminomės, kad mūsų skaitymai nesudomins šiauliečių, kad teks skaityti pustuščiame amfiteatre. Vis dėlto, įvyko priešingai. Smalsūs praeiviai, išgirdę, kaip skaitome poeziją, prozą, dramas – žemiškąsias komedijas, – sustodavo pasiklausyti, prisėsdavo ant suolelio.
Bendravimas su rašytojais, kuriančiais studentais man pačiai ir, manau, kitiems padeda įsikrauti energijos, daug ką permąstyti ir, žinoma, įsivertinti savo kūrybą. Kūrybiniai „Mūzyno“ susitikimai laikui einant pasidaro būtini kaip vanduo. Jie ne tik brandina studentus kūrėjus, bet ir suteikia spalvų jų gyvenimui ir studijoms. Na, o jeigu visai atvirai, tai norėtųsi rasti kelią ne tik į savų širdis. Norėtųsi, kad žinia apie kuriančius literatus ir jų kūrybą eitų iš lūpų į lūpas, kad draugai žinotų, jog rašome ir ką rašome, kad nekuriantys nepabijotų praverti durų – juk už jų sėdime mes, vaikystės ir studijų draugai, pažįstami. Norėtųsi ir „rūgštesnių“ literatūrinių (ir ne tik) diskusijų, gyvesnio pokalbio prie arbatos puodelio. Tikiuosi, visa tai dar bus“, – savo mintimis dalinasi Roberta Stonkutė.
Taigi, Šiaulių universitete, pasirodo, galima atrasti ir meninės, padėsiančios save išreikšti neakademinės veiklos. Jei susidomėjote „Mūzyno“ veikla ir norite prisidėti, planuojate studijuoti Šiaulių universitete, tiesiog, užsukite į literatūrinį vakarą, o informaciją apie renginius skelbiama „Mūzyno“ tinklaraštyje muzynas.blogspot.lt
