Radiacinės saugos centras (RSC) kasmet sulaukia gyventojų klausimų apie Lietuvos miškuose augančių grybų radioaktyvumą. Gyventojai teiraujasi, koks yra valgomų grybų užterštumas radioaktyviomis medžiagomis, kuriuose miškuose ir kokiose grybų rūšyse jis yra didesnis.
RSC primena, kad radioaktyviąsias medžiagas į šalies teritoriją atnešė atmosferos srautai po avarijos Černobylio atominėje elektrinėje. Daugiau nukentėjo pietvakarinė ir vakarinė Lietuvos teritorijos dalys.
Po avarijos praėjus metams, trumpaamžiai radionuklidai suskilo, tačiau kitų radionuklidų savitasis aktyvumas miško paklotėje liko nepakitęs. Lietuvos teritorija daugiausiai buvo užteršta cezio–137 radioaktyviuoju izotopu, kurio pusėjimo trukmė yra 30 metų.
Cezis yra gama spinduolis, kuris patekęs į žmogaus organizmo vidų, skleidžia jonizuojančiąją spinduliuotę, todėl ateityje gali sukelti sveikatos sutrikimus.
RSC nuolat tiria valgomus grybus iš įvairių mūsų šalies miškų. Šiais metais daugiausia grybų ištirta iš Lapių miško Kuršių nerijoje, Salantų miško netoli Kretingos, Mažeikių apylinkių miškų, Kačerginės ir Karmėlavos miškų Kauno regione, Rėkyvos miško Šiaulių rajone, Šeškupio, Užpelkių ir Švendrės miškuose Kelmės rajone.
Kaip ir ankstesniais metais, tiriama daug grybų mėginių, surinktų Ignalinos atominės elektrinės galimos įtakos zonoje – Ignalinos, Zarasų, Švenčionių apylinkėse.
Ištyrus virš 150 įvairiausių valgomų grybų mėginių, nustatyta, kad cezis–137 grybuose vis dar kaupiasi. Tirtuose baravykuose, raudonviršiuose, grūzduose, ūmėdėse, raukšlėtuose gudukuose, voveraitėse ir kitų rūšių grybuose cezio–137 savitasis aktyvumas neviršijo leistinojo lygio, todėl tokius grybus valgydami gyventojai neturėtų gauti papildomos apšvitos.
Išvirus grybus, didesnė cezio–137 dalis pereina į nuovirą, todėl jį būtina išpilti. Tokiu būdu grybų užterštumas gerokai sumažėja.
