Princų ketvertas – romantiškiausia Lietuvos grupuotė, iš pradžių gyvenusi lyg pasakoje, bet dėl įtakos turėjusi atlaikyti kruvinas kovas.
Be legendinio „mafijos tėvo“, Šiaulių istorijoje įsiamžino vos iš keturių šiauliečių susibūrusi Princų grupuotė. Apie jos narių sumanumą, veiklą, populiarumą, praturtėjimą ir subyrėjimą irgi pasakojamos legendos. Nors šios grupuotės senokai nebėra, ji iki šiol žinoma labiau nei visa krūva šiandien siaučiančių nusikaltėlių gaujų.
Socializmo metais nebuvo kur pasireikšti nusikaltėlių fantazijai. Jie apvogdavo kokį butą ar valstybės įmonę, paspekuliuodavo, prisigėrę nukirkindavo kokią mergą – štai ir visa išmonė.
Nors kapitalizmas – žiauri santvarka, bet ne nuobodi. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, atsivėrė plačios galimybės ir versliems žmonėms, ir... banditams. Pirmiausia būtent pastariesiems, nes santvarkų kaitą visada lydi suirutė, o žuvį gaudyti drumstame vandenyje, žinia, visada lengviau. Lyg tyčia dar vyko Raudonosios armijos išsikraustymas iš Lietuvos į Rusiją. Išvykstantys rusų kariškiai nesibrangindami pusvelčiui parceliavo, pardavinėjo karišką turtą – nuo metalo laužo iki... granatų ir sprogmenų.
Tuo pačiu metu lyg grybai po lietaus ėmė dygti ir turtėti privačios įmonės, visokio plauko paskolų bendrovės, bankai, kartu prasidėjo privatizacija, atsivėrė sienos. Nusikaltėliams atsirado galimybė imtis naujos veiklos – turto prievartavimo, reketo.
Teisėsauga silpo ir byrėjo
Na o policija tuo metu – atvirkščiai, nusilpo. Mat 1991 metais pasklido gandai, esą nepriklausomos Lietuvos policijoje negalėsią dirbti kitataučiai, buvę Komunistų partijos nariai. Tad nemažai pareigūnų rusų išvažiavo į tėvynę, būrys apsukresniųjų milicininkų išėjo dirbti į bankų apsaugos padalinius, apsaugos įmones – ten bent algas mokėjo.
Žinoma, atlyginimus mokėjo ir atkurtai policijai, tačiau tokias varganas, kad visi radusieji padoresnio darbo iš tarnybos išsilakstė. 1992–1994 metais žemesnio rango policininkų algos buvo tokios mažos, kad, pavyzdžiui, Šiaulių policijos valgykloje pietaudavo daugiausiai komisarai ir viršininkai, o eiliniai pareigūnai dažnai kabinetuose springdavo iš namų atsineštais sumuštiniais.
Į kurortą – muštis!
Visa tai baigėsi tuo, kad policija liko be profesionalų, o sparčiai auganti nusikaltėlių armija ėmė netrukdomai ir akiplėšiškai karaliauti Lietuvos miestuose. Tai iliustruoja įvykis, puikiai parodantis to meto policijos moralinį ir materialinį nuosmukį.
1990-ųjų vasarą būrys skustagalvių šiauliečių nutarė Palangoje „pamokyti“ gaują tokių pat akiplėšų iš Kauno. Tai dabar žmonės važiuoja į Palangą pailsėti, o tada vykdavo ir pasimušti „miestas prieš miestą“.
Taigi gal dvi trys dešimtys žaliūkų susirinko kastetus ir lazdas, sukrito į lengvuosius automobilius, stabtelėjo prie vadinamosios Kuršėnų pervažos (išvažiavimo iš Šiaulių) ir neskubėdami ėmė formuoti mašinų koloną.
Komisaras nusižemino
Šiaulių policija buvo informuota, kad pasiekta akiplėšiškumo kulminacija – skustagalviai nuo savo mašinų... nusuka valstybinius numerius! Tuometinis Šiaulių policijos vadovas Romasis Vaitekūnas, vėliau iškilęs iki vidaus reikalų ministro, negalėjo padaryti nieko daugiau, kaip privažiavęs prie banditiškos išvaizdos vyrų... mandagiai paprašyti Palangoje nerengti pogromų, nemušti niekuo dėtų praeivių ir poilsiaujančių tautiečių, žodžiu, nesiautėti.
Šiaulių banditus taip sukrėtė toks jų miesto policijos vadovo nuolankumas, kad nuvykę į kurortą jie ilgai negalėjo atsigauti nuo euforijos ir skubėjo kitų miestų banditams papasakoti apie Šiaulių policijos kapituliaciją. Tąkart laimingi Šiaulių skustagalviai iš tikro nesiautėjo – vakare snukius išmalė vos keliems kitų didmiesčių skustagalviams, ir tai be entuziazmo.
Vladų ketvertas
Pasak Šiaulių policijos, 1990–1991 metais jų mieste buvo apie šimtinę pavienių chuliganų ir 8 organizuotos nusikaltėlių gaujos, tarp kurių bene garsiausia – Licmanų grupuotė. Tačiau reikia atsargiai tikėti to meto policijos ataskaitomis, nes kompiuterinių duomenų bazių tuomet dar nebuvo, o ir sovietmečiu neblogai įsuktas operatyvinis darbas buvo visiškai sužlugdytas. Na o vilkėti treningais ir burtis į gaujas 1992 metais Šiauliuose tapo taip madinga, kad kone kiekvieno daugiabučio kiemo snargliai skelbėsi subūrę gaują ir jos neįmantriu pavadinimu gąsdino kito kiemo piemengalius.
Kaip tik tokiu „drumstu“ metu Šiaulių nusikaltėlių pasaulyje iškilo Princai – gauja iš keturių sportiškų vyrų: 1957 metais gimusio imtynininko ir futbolininko Vlado Baranausko, pravarde Baranis, 1962 metais gimusio kultūristo Vlado Stanaičio-Stalonės, apsukraus spekulianto Vidmanto Kavoliuko (1954–2005 m.), pravarde Amerikonas, ir vienintelio tarp jų neteisto Vladislovo Šiaulio (1963–1998 m.), pravarde Žemaitukas.
Štabas – kavinėje
Šio ketverto „štabas“ buvo Šiaulių centre esančioje „Ingos“ kavinėje. Netruko pasklisti gandas, kad ten užsukęs gali išspręsti visas su nusikaltimais susijusias savo problemas. Tiesa, ne už ačiū, bet, sutikite, tai visgi geriau nei tuščiai gaišti laiką policijoje. Ir šiauliečiai ėjo, kalbėjosi su Princais, teiravosi, sprendė, nes puikiai matė, jog kreiptis pagalbos į tuometę policiją – beprasmiška. Matė, kad apskuręs inspektorius išklausys skundą dėl mašinos ar kito turto vagystės ir iškart paklaus, gal apvogtasis kartais turįs kelis baltus lapus pareiškimui surašyti arba gal jis pats galįs pavėžėti iki nusikaltimo vietos, nes policija tiek nusigyvenusi, jog nei popieriaus, nei benzino nebeužtenka..!
Dešimtojo dešimtmečio pradžioje, kai policininkai dar važinėjo supuvusiais „Žiguliais“ bei išsižergusiais lyg ir visureigiais UAZ'ais, Princai vakarais į „Ingos“ kavinę atšvilpdavo blizgančiais, brangiais ir sportiškais „Mitsubishi 3000“ automobiliais. Palikę vaikėzus saugoti, kad kas nors po tais automobiliais nepakištų bombos, visi keturi traukdavo į kavinę tvarkyti reikalų ir... priiminėti klientų. Princai buvo geri psichologai, žmones įdėmiai išklausydavo ir suteikdavo viltį, net ir negalėdami padėti.
Valdė gandus
Vienas šiaulietis, smulkus pradedantis verslininkas, per 1991 metais Lietuvai Sovietų Sąjungos paskelbtą ekonominę blokadą į nuosavo namo rūsį prisitempė kelias tonas benzino. Jį laikė aprūdijusiose statinėse, iš jų degalai ėmė varvėti bei garuoti. Toks neatsargumas baigėsi tuo, kuo ir turėjo baigtis – vieną gražią vasaros dieną benzino garai sprogo, į gabalus išnešiojo namą ir užmušė verslininko sūnų.
Neatsargusis nukentėjėlis, nė už ką nenorėdamas pripažinti savo aplaidumo ir kaltės, laikraščiuose sukėlė triukšmą – esą Princai organizavę pasikėsinimą į jį – ir pragrasino įsiveržęs į „Ingą“ visus keturis iššaudyti automatu.
Princai gando nei patvirtino, nei paneigė, o tuo tik dar sustiprino sąmokslų teorijų mėgėjų tikėjimą, kad jie – iš tikro visagaliai, kone dievai.
Būsimasis meras?
Bene geriausia Princų surengta, kaip dabar valdymo specialistai pasakytų, viešųjų ryšių akcija buvo įvykdyta 1992 ar 1993 metų rugsėjo 1-ąją. Tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute, kuris garsėjo gražiomis studentėmis, mokslo metų pradžios proga buvo surengta diskoteka.
Suviliotas būtent merginų, o ne kokių akcijų, į renginį užsuko ir V. Baranauskas su keliais bičiuliais. Kompanija buvo išgėrusi, todėl linkusi pokštauti.
„Dabar pasveikinimo žodį tars būsimas Šiaulių meras Vladas Baranauskas!“ – užlipęs ant scenos ir iš diskotekos vedėjo pačiupęs mikrofoną, ekspromtu paskelbė vienas iš atvykėlių.
V. Baranauskas, juokdamasis iš draugo sąmojo, užsiropštė prie mikrofono ir rėžė trumpą mandagią sveikinimo kalbelę.
Politikai pasipiktino
Kilo skandalas, tačiau ne diskotekoje, kur merginos ramiai išklausė joms nepažįstamą, bet impozantišką „būsimą merą“, o po kelių dienų, kai Šiaulių laikraščiai parašė, kad „banditai jau eina į valdžią“.
Šiaulių politikai, kurių populiarumas dėl ekonominės suirutės jau buvo pradėjęs smukti, pradėjo piktintis, įsivėlė į bevaises diskusijas.
Savo ruožtu Šiaulių Princai vakarais „Ingos“ kavinėje visa tai aptarinėjo ir juokėsi iš politikų kvailumo, nes apie oficialų mero postą buvęs blogas mokinys, užtai geras sportininkas V. Baranauskas nė svajoti nesvajojo. O kam jam tai – juk netrukus jis su savo gauja, galima sakyti, vykdė ir Šiaulių policijos, ir privatizacijos tarnybos, ir net kai kurias teismų funkcijas.
Daug kas užmiršta, jog tokią įtaką Princai pasiekė labai brangiai – kraujo kaina.
Legendinis Šiaulių Princų ketvertas (iš kairės): V. Baranauskas, V. Stanaitis, V. Šiaulys, V. Kavoliukas (Redakcijosarchyvo nuotr.) (nuotr. Organizatorių)
Sigitas STASAITIS
