Šiaulietis dailininkas: Ar Lietuvai mes dar reikalingi?

Šiau­lie­tis dai­li­nin­kas Arū­nas Va­si­liaus­kas, su­lau­kęs bran­daus 70-me­čio ju­bi­lie­jaus, va­kar Dai­lės ga­le­ri­jo­je ati­da­rė ju­bi­lie­ji­nę pa­ro­dą. Ma­no, jog pa­ro­dos du­ris at­vė­rė pa­sku­ti­nį kar­tą. Šį rug­sė­jį už­bai­gė ir dau­giau nei ke­tu­rias­de­šimt me­tų tru­ku­sią dai­lės mo­ky­to­jo kar­je­rą. „Aš jau nie­kur ne­bes­ku­bu“, – sa­ko dai­li­nin­kas.

Du­rys at­si­ve­ria ir už­si­da­ro

Arū­nas Va­si­liaus­kas, su ku­riuo kal­bė­jo­mės pa­ro­dos ati­da­ry­mo iš­va­ka­rė­se, tvir­ti­na, jog pa­ro­das ren­gia ne dėl ju­bi­lie­jų. Ši bus pa­sku­ti­nė. Pa­va­di­no ją sim­bo­liš­kai: „Nuo du­rų iki du­rų“.

„Tos du­rys yra svar­bus da­ly­kas gy­ve­ni­me, – sa­ko dai­li­nin­kas. – Vis bel­die­si į jas, ei­ni, ban­dai kaž­ką pa­da­ry­ti. Vie­nos du­rys at­si­da­ro, ki­tas vir­ši­nin­kas su ko­ja už­da­ro – per lan­gus lan­džio­ji. Yra du­rų, ku­rios iš vi­so neat­si­da­ro, ir į jas nė ne­si­belsk – ne tau, Mar­ty­nai, mė­ly­nas dan­gus. Jei­gu tai su­vo­ki – leng­viau gy­ven­ti.“

Pa­ro­do­je ro­do pir­mą­ją ak­va­re­lę, su­kur­tą 1969 me­tais rug­sė­jo 9-ąją. „Su ta pir­mą­ja ak­va­re­le kaž­kas at­si­da­rė, nors dar ne­bu­vo aiš­ku, – sa­ko dai­li­nin­kas. – Ži­no­jau tik, kad bū­siu dai­lės mo­ky­to­ju.“

Pra­dė­jo mo­ky­to­jo kar­je­rą Šiau­lių dai­lės mo­kyk­lo­je. Šį rug­sė­jį su ja at­si­svei­ki­no.

Ar įma­no­ma ir kaip kū­rė­jui išei­ti į pen­si­ją?

„Kai me­ni­nin­kas, kaip spor­ti­nin­kas, lai­ku išei­na, tai vi­siems ge­rai, – at­sa­ko dai­li­nin­kas. – Ne­sa­kau, kad tep­tu­kus su­de­gin­siu. Dirb­siu. Bet kai tu­ri me­tų kup­rą, ar tu­ri ką nau­jo pa­sa­ky­ti, ar dar esi įdo­mus? Atei­na toks lai­kas, ar­ba dar ga­li kur­ti, ar­ba tie­siog po­kštau­ji. Da­bar be­veik vis­kas yra me­nas. Jei­gu at­sa­ko­my­bės sau ne­pri­sii­mi, ga­li ko­kius ba­tus bron­za api­purkš­ti ir ka­bin­ti pa­ro­do­je. Bet man ne vis­kas yra me­nas.“

Sa­vo pa­ro­do­je neat­si­tik­ti­nai ro­do ir pie­ši­nius, ir abst­rak­čius ak­va­re­lės dar­bus. Kad žiū­ro­vas ne­ma­ny­tų, jog ak­va­re­lės meist­ras pieš­ti ne­mo­ka.

Pe­da­go­go kė­dės ne­keis­tų

Mo­ky­to­jo kar­je­rą lai­ko svar­biau­sia sa­vo gy­ve­ni­me, nors dėl to su­si­py­ko su tė­vu.

„Bai­giau ins­ti­tu­tą, at­va­žia­vau pa­si­gir­ti, kad ta­pau dai­lės mo­ky­to­ju, o tė­vas sa­ko: „Ar ga­li su­re­mon­tuo­ti kam­ba­rį?“. „Ne.“ Nu­mo­jo ran­ka, nu­si­su­ko, ma­no spe­cia­ly­bė jam at­ro­dė ne­rim­ta, – pri­si­me­na tė­vo reak­ci­ją. – No­rė­jo, kad bū­čiau miš­ki­nin­kas.“

Ne vie­nam sa­vo mo­ki­niui yra pa­ta­ręs, net jei tė­vai prieš­ta­rau­ja pa­si­rin­ki­mui, ge­rai pa­gal­vo­ti, ar su­kti ki­tur. Pats gy­ve­ni­me, jei­gu ga­lė­tų, ką keis­ti, gal ir keis­tų, bet tik ne pe­da­go­go kė­dę.

„Kad dai­lės pe­da­go­gu ta­pau – tai Die­vo do­va­na man, – įsi­ti­ki­nęs A. Va­si­liaus­kas. – Dai­lė man lei­do su vai­kais lais­vai bend­rau­ti. Kai kal­ba­mės, ko mo­ky­si­mės, juk neat­si­ver­čia­me jo­kios pri­va­lo­mo­sios pro­gra­mos: už­da­vi­nys „a“, už­da­vi­nys „b“ ir re­zul­ta­tas „c“. Tie­siog pa­ti­ki­me vie­nas ki­tu ir kar­tu ei­na­me, kar­tais su­si­pyks­ta­me, iš­si­ski­ria­me ir vėl su­si­tai­ko­me. Kas pe­da­go­gui ga­li bū­ti sma­giau?“

Vals­ty­bės ty­ruo­se

„Aš tik klau­siu, ar vals­ty­bei rei­kia me­ni­nin­kų? – pa­ts pa­su­ka į ak­tua­li­jas. – Kur me­no, kur kul­tū­ros pro­gra­mos? Vai­ko, žmo­gaus puo­se­lė­ji­mo pro­gra­ma?“

A. Va­si­liaus­kas pri­si­me­na, kai so­viet­me­čiu prieš ke­tu­ris de­šimt­me­čius Šiau­liuo­se at­si­da­rė dai­lės mo­kyk­la, jo­je bu­vo 100–200 vai­kų.

„Ta­da aš ži­no­jau, jog tuos vai­kus ruo­šia­me bū­ti dai­li­nin­kais, me­ni­nin­kais, – sa­ko dai­lės mo­ky­to­jas. – Kas ant­ras, bai­gęs dai­lės mo­kyk­lą, pa­si­rink­da­vo tą ke­lią, o mes, mo­ky­to­jai, jaus­da­vo­me ir sa­vo ver­tę, ir at­sa­ko­my­bę. Bu­vai pa­ky­lė­tas, jei­gu įsto­jai į Dai­lės aka­de­mi­ją“.

Šian­dien, ly­gi­na A. Va­si­liaus­kas, dai­lės mo­kyk­lo­je yra 500–600 vai­kų, nors mo­ki­nių mo­kyk­lo­se tūks­tan­čiais su­ma­žė­jo. Į dai­lę įsto­ti ne­bė­ra taip su­dė­tin­ga. Bet ar iš tie­sų vals­ty­bei rū­pi ta­len­tin­gi vai­kai?

„Ma­no jau­nė­lis rin­ko­si ke­ra­mi­ką. Per daug ne­si­džiau­giau, nes tai sun­kus dar­bas. Bet ačiū Die­vui, kad jis – ne koks lie­tu­vių liau­dies mu­zi­kos ger­bė­jas, – su kar­čia iro­ni­ja sa­ko A. Va­si­liaus­kas. – Jei­gu gro­tų bir­by­ne ir įsto­tų į Mu­zi­kos aka­de­mi­ją, tu­rė­čiau klo­ti 18 tūks­tan­čių li­tų per me­tus. Pats ims pa­sko­lą, ka­da „už­bry­žins“ tuos 100 tūks­tan­čių li­tų? Štai ir esi su­žlug­dy­tas vien dėl to, kad stu­di­juo­si lie­tu­vių liau­dies mu­zi­ką ir kul­tū­rą.“

Jo nuo­mo­ne, vals­ty­bė vis­ką da­ro, kad ir mo­ky­to­jo ne­rei­kė­tų: „Ma­no žmo­na – mo­ky­to­ja, kiek­vie­ną die­ną pa­si­nė­ru­si į kom­piu­te­rį. Po­pie­rių po­pie­riu­kų – iš jų gal 5–10 pro­cen­tų rei­ka­lin­gų, vi­sa ki­ta – tik truk­do dirb­ti pe­da­go­gi­nį dar­bą.“ Jei­gu ve­di vai­kus į pa­ro­dą, tu­ri pil­dy­ti po­pie­rius, rink­ti vai­kų pa­si­ža­dė­ji­mus, kad ne­pe­reis pa­ts vie­nas ko­kios gat­vės.

A. Va­si­liaus­kas įsi­ti­ki­nęs, jog rei­kia per­pus su­ma­žin­ti val­di­nin­kų: „Pa­ta­rė­jų krū­vos. Tik priimk žmo­gų, jis tuoj su­gal­vos ko­kią veik­lą, ir ne­pa­sa­ky­si, kad dur­nas ta­vo dar­bas. Šian­dien po­pie­rių pa­si­ra­šė ir jis jau in­ter­ne­te – vyk­dyk. Vien tik­rin­to­jų or­ga­ni­za­ci­jų, sa­ko, yra ko­ne 70. Kam jų tiek rei­kia?“

„Pas mus vis­ko per daug, – iro­ni­zuo­ja A. Va­si­liaus­kas. Mes – tur­tin­ga vals­ty­bė. Kiek pas mus uni­ver­si­te­tų ir mes ruo­šia­me kad­rus už­sie­niui. Čia bai­gia uni­ver­si­te­tą – Ai­ri­jo­je gat­ves šluo­ja.“

Apie kū­rė­jų si­tua­ci­ją

„Me­ni­nin­kas ne­ga­li bū­ti už­si­da­ręs sa­vo spin­to­je ar dė­ti kū­ri­nius ant len­ty­nos. Ar esi ak­to­rius, ar poe­tas, ar dai­li­nin­kas, tu­ri sa­ve kaž­kam at­ver­ti, nes ki­taip nė­ra pra­smės kur­ti, – sa­ko dai­li­nin­kas. – O me­no ga­le­ri­jos la­bai sun­kiai iš­si­lai­ko. Šiau­liams dar ačiū, kad mies­to ga­le­ri­jos be­veik nei­ma pi­ni­gų už pa­ro­dų plo­tą.“

A. Va­si­liaus­kas ži­no, kad kū­ry­bai rei­kia skir­ti lė­šų: ar kny­gą iš­leis­ti, ar pa­veiks­lą įrė­min­ti – vis­kam rei­kia pin­igų. Vie­nas ke­lias – tru­pu­tį pai­šau, tru­pu­tį rė­mus da­rau. Ki­tas ke­lias – ra­šy­ti vi­so­kias pro­gra­mas ir pra­šy­ti pi­ni­gų. „Ir pa­ra­šo, ir daug ge­rų da­ly­kų pa­da­ro. Bet vis gal­vo­ju, ar me­nas ir kul­tū­ra dar kam rei­ka­lin­gi?, – svars­to dai­li­nin­kas. – Pirks val­džia da­bar tris sraig­tas­par­nius. Tai, ar mums tų „ka­va­ma­lių“ dau­giau rei­kia? Įsi­jun­gi te­le­vi­zo­rių, krau­jai tykš­ta, šau­do. Ar koks po­lkų šou vyks­ta – žmo­nės ner­vi­na­si, kas lai­mė­jo, kas ne. Mus da­ro zom­biais.“

Ei­na­me ne­mąs­ty­da­mi, kur

Prieš du de­šimt­me­čius A. Va­si­liaus­kas pa­ts bu­vo po­li­ti­ko­je: pir­mo­sios Šiau­lių mies­to ta­ry­bos na­rys, Švie­ti­mo, kul­tū­ros ko­mi­te­to pir­mi­nin­kas.

Šian­dien jis sa­ko, kad „mes nuė­jo­me ten, kur da­bar esa­me“, to­dėl kad ėjo­me „rėk­da­mi, griū­da­mi ir ne­mąs­ty­da­mi, ne­gal­vo­da­mi apie gy­ve­ni­mą“. Cir­ku jis va­di­na si­tua­ci­ją, kai Sei­mas dvi die­nas svars­to už­draus­ti ar ne ita­lo re­ži­sie­riaus spek­tak­lį, ku­rio nė ne­ma­tė.

„Ne­ma­čiau ir aš, ir ne­ga­liu ko­men­tuo­ti, bet me­ne cen­zū­ra ne­ga­li­ma – tai bol­še­viz­mas, – sa­ko A. Va­si­liaus­kas. – Bet jei­gu iš­si­rink­si­me to­kius cen­zū­ruo­to­jus, tai taip ir gy­ven­si­me.“

„Nep­ro­tin­gų“ rin­ki­mų, anot jo, jau bū­ta ne vie­nų.

„Man bu­vo la­bai įdo­mu, kas per anuos Sei­mo rin­ki­mus bal­sa­vo už Arū­no Va­lins­ko par­ti­ją, – sa­ko pa­šne­ko­vas. – Pra­dė­jau ieš­ko­ti, ne­ran­du, o juk ta par­ti­ja lai­mė­jo. Nie­kas ne­pri­si­pa­žįs­ta. Pa­ga­liau ra­dau vie­ną – sa­vo dė­dę. „Bal­sa­vau, vai­ke­li, ma­niau, kad links­ma bus.“ Klau­siu, tai ar links­ma, dė­de? Tik ran­ka nu­mo­jo.“

Dai­li­nin­ko nuo­mo­ne, į po­li­ti­ką rei­kia ei­ti ne vien su gra­žiu vei­du ir gra­žiu lo­zun­gu. Rei­kia po­li­ti­nės pa­tir­ties.

„Mes pir­mo­jo­je mies­to Ta­ry­bo­je pa­tir­ties ne­tu­rė­jo­me. Ir klai­dų pa­da­rė­me. Pa­čiam gė­da už Gi­lo sta­ty­bą. Agi­ta­vau, ma­niau, at­va­žiuo­ja in­ves­tuo­to­jas... Bet už įkur­tą „Da­gi­lė­lio“ dai­na­vi­mo mo­kyk­lą – ne gė­da.“

Apie ver­ty­bes

A. Va­si­liaus­kas sa­ko ban­dęs pa­čių vai­kų klaus­ti, kas yra ge­ras mo­ky­to­jas? Vai­kai iš­var­di­jo bend­raž­mo­giš­ką­sias sa­vy­bes.

„Ar tu vai­ruo­to­jas, la­kū­nas ar mo­ky­to­jas, pir­miau­sia tu­ri bū­ti žmo­gu­mi. Tik vai­kai yra griež­ti re­vi­zo­riai: jei­gu pra­šau­si pro ša­lį, nie­ko ne­pra­leis. Esu sa­vo mo­ki­nių at­si­pra­šęs ke­lis kar­tus. Jei­gu bu­vai ne­tei­sus, pri­va­lai at­si­pra­šy­ti“, – ma­no dai­lės mo­ky­to­jas.

„Kas yra me­las, šian­dien sun­ku su­si­gau­dy­ti, – sa­ko A. Va­si­liaus­kas. – Pa­sik­lau­sęs če­kuo­lių, tu­ri nu­spręs­ti dėl ato­mi­nės sta­ty­bos.“

Ko­dėl taip yra?

Ci­tuo­ja fi­lo­so­fą Ka­zi­mie­rą Kas­pe­ra­vi­čių: „Ši­to­je vie­to­je lie­tu­viai yra dur­niai“.

„Vėl tuos pa­čius į val­džios kė­des pa­si­so­din­si­me, o ki­tą die­ną keik­si­me. Ka­da pro­tai ty­li, vi­du­ti­ny­bės ima vieš­pa­tau­ti“, – sa­ko A. Va­si­liaus­kas. Jam pik­ta, jog val­džia da­bar „dir­ba su žmo­nė­mis, bet ne su žmo­gu­mi“.

Rūta JANKUVIENĖ