Žinia, kad miesto savivaldybė skubos tvarka ruošiasi atiduoti buvusį J. Laužiko mokyklos pastatą beveik nežinomos religinės organizacijos labdaros ir paramos fondui, ant kojų sukėlė net pačius kantriausiuosius.
Su bendruomene miesto valdžia nesitarė
Visų nelaimėlių globa ir labdaringa veikla garsėjanti verslininkė Bronelė Urbonavičienė, išgirdusi, kad buvusiame mokyk los pastate, jos kavinės kaimynystėje, ketinama įkurti dienos centrą narkomanams ir buvusiems kaliniams, neslėpė susijaudinimo: „Jau ir taip šiame kvartale kaip niekur kitur gausu narkomanų. Net kavinėje vidury baltos dienos mane buvo užpuolę. Vienas mane laikė, o kitas vogė.“
Verslininkė sako, kad ne kartą teko gelbėti ir gatvėje stovėjusius automobilius, o ji pati į darbą automobiliu nė nevažiuoja, nes nenori patirti nereikalingų nuostolių, kurie čia yra neišvengiami. Dėl narkomanų ji buvo priversta įsirengti stebėjimo kameras ir nuolat su savimi nešiojasi pultelį, kurį spustelėjus bemat prisistato policija. „O kas bus, kai čia oficialiai įsikurs narkomanai ir kalėjimo universitetų auklėtiniai?“ – klausė B. Urbonavičienė.
Parašus prieš tokią kaimynystę puolę rinkti gyventojai savo rašte teigė, kad tokias aktualias ir opias socialines problemas būtina aptarti su miesto bendruomene. Juo labiau kad teistų ir išėjusių iš įkalinimo įstaigų žmonių globa užsiimti ketinantis labdaros ir paramos fondas „KRIS – Šiaurės Vakarų Lietuvoje“, pasak visuomenininkės Irenos Vasinauskaitės, žmonėms yra nežinomas.
Kodėl taip skubėta?
Įtarimų į pasipriešinimo kovą pakilusiems šiauliečiams sukėlė ir tai, kad buvusios mokyklos pastatą V. Karpovo vadovaujamam fondui norėta perduoti labai paskubomis. Šis klausimas į miesto tarybos darbotvarkę buvo įtrauktas likus kelioms dienoms iki posėdžio, tarsi tyčia, kad neliktų laiko diskusijoms. Atiduoti pastatą V. Karpovo fondui pasiūlė savivaldybės Patalpų skyrimo komisija, vadovaujama administracijos direktoriaus Vlado Damulevičiaus. Dar labiau įtartinas atrodo pastato atlaisvinimas. Dar visai neseniai šiame pastate veikė negalią turinčių vaikų mokykla, kurią sujungus su „Ringuvos“ mokykla, iškart gimė sprendimas patalpas atiduoti fondui. Ar ne dėl fondo ir buvo skubėta atlaisvinti pastatą?
Naudojasi ES parama
„KRIS – Šiaurės Vakarų Lietuvoje“ (kaip ir mūsų skaitytojams jau žinoma „Agapao“, krikščionių mokytojų organizacija „Liekma“, viešoji įstaiga „Mūsų draugas“) yra susijusi su religine organizacija, kurią V. Karpovas vadina evangelinio tikėjimo krikščionių bažnyčia ir yra jos pastorius.
V. Karpovą ir jo šeimą sieja ryšiai su ne viena organizacija, gausiai remiama iš ES fondų ir savivaldybės biudžeto. Antai vien „Agapao“ gavo 4 mln. Lt ES paramos. Jos tikimasi ir ketinamam steigti narkomanų dienos centrui. Įdomu tai, kad milijonų nešykštintys paramos davėjai net nepasidomėjo, o kiek narkomanų ir kitaip puolusiųjų per V. Karpovo organizacijas sugrįžo į gyvenimą. Niekas nė nelygino V. Karpovo veiklos su valdiškomis tokiomis įstaigomis, nesigilino, kur iš tikrųjų plaukia milijonai.
Žurnalistei pavyko išsiaiškinti, kad V. Karpovui patalpos dienos centrui buvo pasiūlytos Šiaulių nakvynės namuose, bet jis tų patalpų atsisakė. Jam patalpų reikia būtent miesto centre. Tiesa, tas patalpas jis kol kas nuomotųsi, tačiau su šiuo piliečiu ir su juo susijusiais valdininkais jau turima karčios patirties – Ramučių mokykla taip pat iš pradžių buvo tik išnuomota, bet šiandien jau yra privatizuota.
Nuo narkomanų iki našlaičių
V. Karpovo veikla itin įvairialypė. Jį domina ir narkomanai, ir alkoholikai, ir teistieji, ir našlaičiai. Prieš porą metų vyras su savo globojamais alkoholikais ketino įsikurti ant Juodlės ežero kranto Kelmės rajone. Čia V. Karpovas planavo įkurti reabilitacinį mokomąjį centrą norintiesiems pabėgti nuo narkotikų ir kitokių psichiką veikiančių medžiagų. Tuomet V. Karpovas veikė kaip labdaros ir paramos fondo „Agapao“ direktorius. Kad toks centras galėtų pradėti savo veiklą, prireikė vietinės bendruomenės pritarimo. O šaukėniškiai pasakė griežtą „ne“.
Tačiau V. Karpovas, žlugus pirmam jo sumanymui, rankų nenuleido ir netrukus į Šaukėnus atvyko kaip Lietuvos krikščioniškojo labdaros fondo centro „Samarija“ atstovas. Šįsyk jis sakė norįs steigti užuovėją našlaičiams, vaikų globos namų auklėtiniams, kurie, atbuvę „kadenciją“ vaikų globos namuose, neturi kur eiti, nežino ką daryti su valstybės skiriama našlaičių įsikūrimo pašalpa. Kartu su V. Karpovu atvykęs Gintaru prisistatęs vyriškis kalbėjo, kad vaikų globos namų auklėtinių problemos prasideda būtent nuo 18-os metų. Tad jie ir padės vaikams susiorientuoti ir įgyti profesiją.
Žinia, jog atvykėliai ketina steigti namus iš vaikų globos įstaigų išėjusiems jaunuoliams ir pasirūpinti jiems valstybės skiriama našlaičių įsikūrimo pašalpa, šaukėniškius itin papiktino. Žmonės tikino, kad našlaičiai bus apgauti dar kartą, iš jų bus tik išviliota valstybės skirta pašalpa, ir atvykėlį išvadino šarlatanu. Bendruomenei atrodė neįtikėtina, kaip gali našlaičiams išsilavinimą suteikti žmogus, kuris pats yra tik misionierius.
Sukilus visuomenei, Šiaulių miesto taryba nesiryžo atiduoti pastato V. Karpovui.
Nijolė PETROŠIŪTĖ
