Šiaulių universiteto socialinių mokslų fakulteto grupė „Kitava“ buvo pakviesta dalyvauti Al Ramtha tarptautiniame folkloro festivalyje Jordanijoje. Festivalio atidarymo dainą, dedikuotą Jordanijos Karaliui Abdullah II gimtadienio proga, „Kitava“ atliko arabų kalba. Grupė buvo palydėta ošiančiomis ovacijomis ir kaip mat tapo Jordanijos nacionalinės televizijos žvaigžde.
Noriu būti arabu
„Nieko gyvenime nesu nuostabesnio matęs. Noriu būti arabu“, — grįžęs iš Jordanijos sako muzikantas Gintas Gascevičius. Kartu su kitaviškiu Kęstučiu Stoškumi užsukę į redakciją, abu dar buvo pilni kelionės įspūdžių ir Jordanijoje patirtų emocijų.
Festivalis jau penktąjį kartą organizuojamas antrame pagal dydį Jordanijos mieste Al Ramtha. Kiekvienais metais renginys sukviečia vis didesnę klausytojų auditoriją, besižavinčią kitų tautų muzikine kultūra. Nacionalinė Jordanijos televizija transliavo visus tris festivalio programos vakarus tiesiogiai. Festivalio atidarymo šventėje dalyvavo Jordanijos ministras pirmininkas bei kultūros ministras.
Kadangi „Kitava“ buvo bene vienintelis dainuojantis kolektyvas (dauguma svečių buvo šokėjai), šiauliečių buvo paprašyta arabiškai atlikti dainą, kurios žodžius organizatoriai buvo atsiuntę iš anksto.
Pritariant lietuvių tradiciniams instrumentams daina „Sauer, Sauer Jamus Sauer“ susilaukė šilto palaikymo. Salė, anot pašnekovų, ošė, kaip per futbolo varžybas.
Kadangi festivalis buvo tiesiogiai transliuojamas per Jordanijos televiziją, šiauliečiai iškart tapo žvaigždėmis ir buvo pakviesti į atskirą televizijos laidą.
Karaliaus kultas
Šiauliečius nustebino, atrodytų, neapsimestinis karaliaus Abdullah II-ojo garbinimas.
„Karalius ten — Dievas. Atrodo, kad visi myli karalių, nors kartais ta meilė sunkiai suvokiama“, — pasakojo pašnekovai. Visuose biuruose, įstaigose, kavinėse, restoranuose ir privačiuose namuose sienos esą nukabinėtos gausybe karaliaus vaikystės, jaunystės, jo šeimos nuotraukomis.
Karaliaus garbinimu prasideda kiekvienas koncertas ir renginys. Ir folkloro festivalio atidaryme pirmiausiai buvo demonstruojamos karaliaus skaidrės, buvo kalbama apie jį, jam skiriamos dedikacijos.
„Mums tai atrodytų kultas, o jiems — natūrali pagarba“, — stebėjosi pašnekovai.
Arabai trokšta taikos
Festivalyje nebuvo apeita dabar arabų pasaulį krečianti pilietinių karų ir ypač aktuali arabų šalims taikos tema.
Festivalio koncepcijoje buvo akcentuojama, kad skirtingų religijų tautos, įvairių kultūrų žmonės būtų draugais ir žemėje vyrautų taika ir santarvė. Buvo pabrėžiama, kad musulmonai, kaip ir visi kiti pasaulio žmonės, trokšta, kad jų vaikai gyventų taikiai, vertina ir brangina savo bei kitų laisvę, tradicijas, kultūrą.
Iš pokalbių su vietiniais gyventojais šiauliečiai sako pajutę, kad patys arabai nuogąstauja dėl prasto musulmonų įvaizdžio pasaulyje. Prisimindami netolimą praeitį, besitęsiančius karus Afganistane, Irake, jie baiminasi, kad jų šalies neištiktų toks pat likimas, kad į Jordaniją neįsiveržtų JAV arba NATO kariuomenė. Buvo kalbėta ir apie musulmonų teroristinius išpuolius JAV bei Europoje.
„Jie neteisino teroristinių poelgių, tačiau retoriškai klausė: kaip galima gyventi priespaudoje (turėjo omenyje Iraką, Afganistaną), kai tavo žemėje svetima kariuomenė, kai tavo vaikai kiekvieną dieną mato gatvėmis važinėjančius šarvuočius, vykstančius susirėmimus“, — pasakojo K. Stoškus.
Nors vietiniai deklaruoja, kad pas juos saugu, šiauliečiai kas dešimt kilometrų greitkelyje matė šarvuotas policijos mašinas, o kiekviename poste stovėjo „Hameriai“ su kulkosvaidžiais.
Apie arabų charakterį ir papročius
„Kalbant apie arabų charakterį, tai patys taikiausi žmonės, kuriuos esu sutikęs gyvenime. Visur vyrauja taika, nuoširdumas, begalinis vaišingumas ir šypsenos. Pagarba, moralė, etika — viskas pakankamai aukštame lygyje, gal tai islamo įdiegti dalykai, gal, kad jie laikosi tradicijų“, — svarstė G. Gascevičius.
Arabų gyvenimo būdas, stebėjo šiauliečiai, susideda iš konkrečių taisyklių: pradedant nuo to, kaip praustis, kaip rengtis, kaip elgtis namie ar su svečiu.
Muzikantai valgydavo šeimose, tad iš arti galėjo stebėti ritualus.
„Šeimininkas pirmiausiai svečius susodina ir iš vieno nedidelio puodelio visiems ratu siunčia atsigerti kavos. Tikima, jei kas nors turi blogų minčių, tas puodelis visus išvalo ir suvienija. Po to atneša visiems atsigerti vandens. Vanduo Jordanijoje pateikiamas tarsi atskiras patiekalas, nes jis ten yra pakankamai brangus. Vietiniai pasakojo, kad didžiąją dalį savo mokesčių sumoka už vandenį.
Vėliau visiems atneša arbatą ir tik po to — maistą„, — pasakojo K. Stoškus.
G. Gascevičių sužavėjo kavos ritualai. Pavyzdžiui, jei be mamos jaunas vyras nori bendrauti su moterimi, padeda kava: vyras pasiūlo kavos, jei moteris atsigeria, jie gali tęsti bendravimą. Jei atsigeri kavos ir daugiau nebenori, padedi puodelį ant lėkštutės ir truputį pasukinėji, jei nori dar — laikai rankoje.
„Viskas turi savo taisykles, bet jos labai estetiškos, sudėliotos tarsi meno kūrinys. Ir jei laikaisi taisyklių ir tradicijų, gali harmoningai gyventi“, — pasakojo G. Gascevičius.
Dauguma arabų dainų apdainuoja savo krašto grožį, visos vietinės radijo stotys, televizijos kanalai groja ir rodo tik arabišką muziką — nėra jokios Vakarų kultūros įtakos.
Jordanijoje apie 90 procentų gatvėje sutiktų moterų nešioja arabiškus moterų kostiumus: tamsias, ilgas suknias, skaromis apsigaubia plaukus. Vyrai arabiškus kostiumus nešioja rečiau, nes tai sudarytų nepatogumų dirbant aktyvius fizinius darbus. Tačiau tarp vyresnių vyrų tautinis kostiumas populiarus.
„Tai ori tauta, labai geri, šilti, šilumą spinduliuojantys žmonės. Net su vargeta ten kalbiesi, kaip lygus su lygiu, jo akyse nėra nusižeminimo, na ir kas, kad jis nešioja šiukšles ant nugaros“, — sakė G. Gascevičius.
Nustebino mirusiųjų miestų grožis
Šiauliečiai turėjo galimybę aplankyti įspūdingiausias Jordanijos vietas.
Didžiulį įspūdį visiems paliko senovinis Petros miestas su olose iškaltomis šventyklomis ir namais, kuriuose kažkada gyventa. Įdomu, kad į Petros miestą veda 800 metro ilgio tarpeklis, susidaręs žemės drebėjimo metu.
Petros klestėjimo laiku, kai pro jį suko prekybiniai keliai, juo galėdavo pravažiuoti vežimai. Prekybai pakrypus kita linkme, miestas ištuštėjo ir ilgam dingo iš pasaulio akiračio, tapęs legenda. Kol XIX amžiuje vienas šveicarų keliautojas įkalbino vietinį, kad jį nuvestų į mirusį miestą, ir buvo priblokštas šio didybės. Nuo to laiko miestas tapo turistų traukos vieta.
Nustebino ir Džedaro bei Jerašo miestai. Pastarasis yra išlikęs nuo graikų-romėnų imperijos laikų. Skaičiuojama, kad jam gali būti apie 6500 metų. Jerašo miestas buvo atrastas po smėliu ir atkastas vos prieš 70 metų. Jame stovi geriausiai išsilaikę iš visų Romos imperijos laikų statinių kompleksai.
Trumpi įspūdžiai iš Jordanijos
* Nustatytas minimumas — 300 Jordaniškų dinarų (1 euras — 0,9 dinaro), benzino 1 litro kaina — 0,6 dinaro. Didžiąją mokesčių dalį sudaro mokestis už vandenį. Dažnas jordanietis dirba ne vieną darbą.
* Dyzelinas ar dujos Jordanijoje nepopuliarūs. Gatvėse labai daug senutėlių „Mercedes Benz“ automobilių. Visi benzininiai, kurie ryja daug kuro. Didžiąją dalį autoparko sudaro japoniški ir korėjietiški automobiliai.
* Arabai labai brangina savo šeimas ir vaikus. Kiekvienoje apsilankytoje šeimoje būdavo pristatomi visi vaikai. Viso bendravimo metu vaikai sėdėdavo kartu ir bendraudavo.
* Kelios žmonos Jordanijoje nėra populiaru. Tik labai turtingi vyrai gali sau leisti turėti po keletą žmonų, nes visos turi turėti savo apartamentus ir būti pakankamai gerai išlaikomos.
* Kavinėse, parduotuvėse, prekybos centruose niekur nerasite nei silpnų, nei stiprių alkoholinių gėrimų. Teko vakarais pasivaikščioti po miestą — kavinėse vyrai (praktiškai vakarais moterų kavinėse ir gatvėse nesutiksi) geria coca colą, arbatą, rūko kaljaną ir bendrauja, jokio alkoholio. Specializuotas alkoholio parduotuves galima surasti tik užmiestyje.
Nijolė KOSKIENĖ
