Novosibirske lėktuvu taranuotas penkiaaukštis gyvenamasis namas
Tragedija įvyko Novosibirske 1976-ųjų rugsėjo 26-ąją, ir visuomenei oficialiai išaiškinta nebuvo net 33 metus.
Iš vietos oro uosto 23 metų pilotas Vladimiras Serkovas pagrobė lėktuvą An-2 ir, pasisukiojęs virš miesto, nukreipė lėktuvą į vieną iš penkiaaukščių gyvenamųjų namų. Orlaivis į namą rėžėsi daugiau nei 150 km/h greičiu, ir pramušė skylę tarp trečiojo bei ketvirtojo aukštų. Kartu su nelaimėliu pilotu dėl kilusio gaisro ar nesėkmingo šuolio iš balkono žuvo dar 4 žmonės.
Vietos valdžia namą greitai suremontavo, o tarp žmonių, dėl sausos oficialios informacijos, pasklido legenda apie teroro išpuolį. Tačiau, manoma, kad priežastys buvo „arčiau žemės“ – vyrą paliko jo žmona ir pasiėmė vaiką, o name, į kurį rėžėsi lėktuvas, gyveno jos artimieji. Pažymima, kad nieko tuo metu namie nebuvo, neaišku, ar jis apskritai „pataikė“ rėžtis ten, kur buvo numatęs.
Spūstis Lužnikuose
1982 metų spalio 20-ąją Maskvoje mačo tarp Nyderlandų „HFC Haarlem“ ir Maskvos „Spartako“ metu oras pasitaikė kaip reta bjaurus – stadioną ir tribūnas uždegė sniegas ir šlapdriba, o žiūrovams spėta nuvalyti tik dvi tribūnas.
Futbolo rungtynės nebuvo labai įdomios, ir žiūrovai, nebaigę jų žiūrėti, pradėjo judėti link išėjimo. Skelbiama, kad suklupo viena mergina, tuomet kažkas suskubo ją kelti, taip prasidėjo grūstis. Tuo metu rusai įmušė įvartį, o minia patraukė atgal į tribūnas. Tada ir prasidėjo tikra mėsmalė. Žmonės pradėjo lipti vieni per kitus, susidarė nebejudančių kūnų krūva.
Vėliau žuvusiųjų buvo suskaičiuota 66, dauguma jų – 14-17 metų paaugliai. Dar 61 asmuo patyrė sužalojimus.
Žiniasklaida niekaip nereagavo į kraupius įvykius. Maža to, nusprendė viską nuslėpti nuo žuvusiųjų vaikų tėvų. Savo artimųjų negalėję rasti artimieji iki šiol įsitikinę, kad žuvusiųjų buvo gerokai daugiau. Oficialiai apie nelaimę buvo prabilta tik „perestroikos“ laikais – praėjus 7 metams.
Paminklą žuvusiesiems „Lužnikuose“ pastatė po tragedijos praėjus 10 metų.
Eskalatorius-žudikas Maskvos metro
1982 metų vasario 17-ąją žmonės įprastu ritmu važiavo iš darbu namo, ir niekas neprognozavo bėdų. Tačiau netikėtai sugedo Maskvos Aviamotornaja stotyje didelio keleivių srauto metu paleistas pagalbinis eskalatorius.
Kaip ir kitais tragiškais atvejais Sovietų Sąjungoje, iš žiniasklaidos žmonės apie šią nelaimę nesužinojo faktiškai nieko, tik trumpą informacinį pranešimą apie nesklandumus metro stotyje ir „esamus nukentėjusiuosius“. Tik vėliau paaiškėjo, kad panikos, grūsties ir spūsties metu žuvo 8 žmonės, daugiau nei 30 buvo sužeista.
Negavę oficialios informacijos žmonės prisigalvojo legendų, kad šimtai žmonių, sugedus mechanizmui ir staiga nutrūkus eskalatoriaus apsauginiams trosams, virto į apačią, krito į dar veikiančio eskalatoriaus šachtą ir ten žuvo ar buvo sužaloti besisukančių metalinių detalių. Iš tiesų tai daugelis žuvo spūsties metu: tiek sugedusioje eskalatoriaus linijoje, tiek ir panikos metu gretimose.
Vėliau teisme buvo nustatyta, kad eskalatoriaus mechanizmas neseniai buvo pakeistas į „kokybiškesnį“, tačiau prastai apmokyti darbuotojai jį naudojo pagal senas instrukcijas, todėl sulūžusi detalė sutraiškė ne tik variklį, tačiau ir ten buvusias apsaugos bei stabdymo priemones.
Raketos sprogimas Baikonure
1960-ųjų spalio 24-ąją, pačiame Šaltojo karo įkarštyje, Baikonure buvo suplanuotas balistinės raketos R-16 paleidimas. Raketa nebuvo užbaigta gaminti, tačiau „partija“ reikalavo rezultatų. Jos paleidimą norėta suderinti su „revoliucijos metinėmis“. Nuspręsta leisti „taip, kaip yra“. Praėjus 30 minučių nuo raketos paleidimo netikėtai sprogo variklis. Raketa užsidegė, o netrukus ir sprogo visa. Tikslus žuvusiųjų skaičius iki šiol nėra žinomas, nuo 78 iki 126 žmonių. Vieni tiesiog sudegi gyvi, kiti mirė nuo patirtų sužalojimų.
Televizijos kameros spėjo užfiksuoti sprogimo momentą. Žmonės sprunka nuo žaibo sparta plintančios ugnies, tačiau ši juos pasiglemžia. Daugelis aukų sudegė iki tokio lygio, kad jų taip ir neatpažino, bei palaidojo „broliškoje“ Baikonūro kapavietėje.
Sprogimo metu žuvo ir tuometinis Rusijos strateginės paskirties raketinių pajėgų vyriausiasis vadas ir Artilerijos pajėgų maršalas Mitrofanas Nedelinas. Jo žūties valdžia negalėjo niekaip nuslėpti, todėl sugalvojo lėktuvo katastrofą.
