Atsargumas - geriausias lenktynininko palydovas greičio ruože
Startas Raudonosios jūros pakrantėje, su daugybe aštrių kampų posūkių, šuolių, pavojingų keterų vertė pilotus būti ypač atsargiais, saugant savo lenktyninę techniką ir ją varančius ratus. Toliau sekę smėlėti kanjonai, kuriuos keitė greiti ir vingiuoti žvyrkeliai, akmenimis nusėtos trasos trajektorijos ir jų prieigos - privertė sukaupti kantrybės likučius ir numesti tempą, siekiant įveikti ypatingai padangoms neparankias atkarpas.
Remiantis organizatorių pateikta informacija - tik 4 proc. trasos dangos sudarė akmenys, tačiau praėjusių metų Dakaro istorija yra gyvas įrodymas to, kad ir keli procentai labai neparankios trasos dangos gali tapti lemtingi daugeliui, nedvejojantiems ir spaudžiantiems akceleratorių iki dugno tose vietose, kur tempą reikia gerokai sumažinti. Tokia trasos danga gali labai greitai atsijoti lenktynininkus, patekusius į akmenuotų vietovių gniaužtus ir turėjusius atsiraitojus rankoves kibti į precizišku šveicariško laikrodžio tikslumu sustyguotą padangų keitimo procedūrą. Galiausiai paaiškėjo, kad žadėtas 61 proc. žvyro dangos iš tikrųjų buvo akmenimis nusėtos vietovės. Būtų teisinga pasakyti, kad nebuvo vietų, kuriuose tų akmenų nebūtų buvę. Dėl tokios dangos komanda paaukojo visus 3 atsarginius ratus, įskėlė stiklą ir pametė visas keturias smėlio plokštes (angl. k. sandtracks). Priekinės lempos vos neištiko toks pat likimas, kaip ir kitų keturių kolegių, nes nulūžo jos elementai, tačiau ji kabodama sugebėjo išsilaikyti ir grįžti su ekipažu į bivuaką.
Koncentracija - geriausias navigatoriaus kompanionas greičio ruože
Dažnai besikeičianti dangos ir kraštovaizdžio aplinka privertė navigatorius žaibiškai priderinti reikiamą tempą ir priversti tuo tempu vadovautis komandos draugą, sėdėjusį už vairo. Tarp klaidžių uolų ir akmenynų dažnai besikreipiančios kursų kryptys Dakaro organizatorių paruoštos tam, kad paklaidintų nepažintose Saudo Arabijos platybėse didžiąją ekipažų dalį ir priverstų juos sukti ratus „deginant“ sankabą ir laiką. Dėl šios priežasties atidžiai stebint kintančių kursorių demonstruojamą tempą, reikėjo greitai reaguoti ir suradus teisingą trajektoriją, važiuoti finišo link.
Septintą dieną iš devynių - sumaišyti starto laikai
Devintame greičio ruože ekipažas startavo iš 58-osios vietos, nors vakar finišavo 37-oje vietoje. Lenktynininkų dueto priekyje šiame greičio ruože laukė dvi dešimtys kitose klasėse besivaržančios lenktyninės Dakaro technikos. Tradiciškai - sunkvežimiai, lengvieji prototipai, SSV motobagiai. Didžiausia jų dalis - lėti ir vangūs Dakaro galiūnai - sunkvežimiai. Stumdantis dėl vietos šioje transporto priemonių mėsmalėje ir neturint pakankamai erdvės lenkimui, automobilių kokpituose sėdinčių lenktynininkų organizmams teko apsišarvuoti kantrybe ir laukti tinkamo momento lenkimui stengiantis išsilaikyti trasos trajektorijoje. Galiausiai, praleidę trasoje 5 valandas ir 46 minutes, 16:30 Lietuvos laiku ekipažas pasiekė devintojo greičio ruožo finišą, preliminariai 35-oje vietoje.
Kaip dieną vertina lenktynininkai?
„Baisus greičio ruožas, bet mes to ir tikėjomės, nes kai parašo, kad bus 5 proc. akmenų, tai suprask, kad bus 95 proc. Smėlis, kuriame pribarstyta akmenų, tai nėra smėlis. Tai akmenynas. Atrodo, kad mes ir organizatoriai viską suprantame skirtingai“, - žodžius lyg žirnius į sieną bėrė navigatorius Darius Vaičiulis.
„Darius sakė, jeigu bus daugiau tokių greičio ruožų, į Dakarą nebevažiuos. Mums skaudžiausi buvo keli momentai. Kai tu prisiveji kitus automobilius - jie nesiruošia tavęs praleisti, o trajektorija siaura ir tu negali jų aplenkti, pasukęs į kairę ar į dešinę. Tam kanale visi važiuoja vienas paskui kitą kaip bėgiais. Bet visumoj viskas gerai. Aišku, nusimušėm du ratus, o su vienu atsarginiu likusiu važiavom kaip su pintine kiaušinių. O pačioj pabaigoj, lenkimo momentu dar vieną paklojom. Šiaip viskas gerai. Dakaras tęsiasi. Liko dar trys nuostabios dienos“, - įkandin jam pasakė Antanas Juknevičius.
