Praėjusį penktadienį rašėme, jog tądien visai šalia Žemės, vos 59 tūkst. km atstumu nuo mūsų planetos paviršiaus praskries autobuso dydžio asteroidas. Tačiau minėtasis 2012 BX34 – viso labo nereikšmingas akmenukas, jei jį palygintume su šią savaitę Žemės apylinkes aplankysiančiu 30 kilometrų skersmens monstru „433 Erotas". Šio kosminio akmens skersmuo keturiais kilometrais viršija kelio Klaipėda-Palanga ilgį.
Mokslininkai mėgina rasti būdų apsaugoti mūsų planetą nuo tokio pobūdžio kosminių akmenų atakų. Viena iš to siekiančių programų – Europos Sąjungos finansuojamas projektas „NEOShield“. Tačiau iki jo rezultatų – dar mažiausiai treji metai.
Kaip ten bebūtų, akivaizdu, jog projektas niekaip negalėtų pakeisti Žemės kryptimi skriejančios įspūdingų gabaritų „433 Erotas“ (30 km x 13 km x 13 km) uolienos kelio. Maždaug Vilniaus ploto ir 13 km storio luistas („Vikipedijos duomenimis, Vilniaus plotas – 402 kvadratiniai kilometrai) Žemei arčiausią savo trajektorijos tašką pasieks sausio 31 d. (šiandien). Laimei, nuotolis yra pakankamai saugus – titaniško dydžio uoliena praskries anapus Mėnulio orbitos, už maždaug 27 mln. kilometrų.
Pamėginus įsivaizduoti tokio dydžio kosminę uolą ir kokią žalą ji galėtų padarytų Žemėje, Europos Komisijos investicija (4 mln. eurų + 1,6 mln. eurų iš mokslo institucijų bei partnerių) neatrodo baisiai didelė. Vokietijos aerokosminis centras (German Aerospace Center) planuoja bandomąją misiją pradėti ne vėliau kaip per artimiausius trejus metus.
Jei pavyktų rasti papildomų lėšų, misijos startas įvyktų 2020-aisiais. Projekte dirbsiantys mokslininkai svarstys ir ieškos įvairiausių idėjų, nemaža dalis kurių jau yra vienaip ar kitaip pasiūlyta. Pavyzdžiui, asteroidą iš orbitos išvesti kinetiniu smūgiu, branduoliniais užtaisais, taip pat iškelta „gravitacinio vilkiko“ idėja ir kt.
„Žinoma, daugelis idėjų jau suformuluota, – „Spiegel Online“ patvirtino projekto vadovas Alanas Harisas (Alan Harris). – Tiesa, didžioji jų dalis mus pasiekė iš vienos institucijos ar net vieno žmogaus. Kiekvieną iš idėjų mėginsime modeliuoti teoriškai ir laboratoriniuose eksperimentuose, nes tik tiek teturime lėšų. Norėtume parengti ne desperatiškos, o nuosaikios, įperkamos ir įvykdomos misijos planą. Norime pademonstruoti pasauliui, jog tai yra įmanoma.“
Mokslininko žodžiai tariant, kraštutiniu ir neatidėliotinu atveju būtų imtasi gravitacinio vilkiko ir kinetinio smūgio derinio.
Stebėjimų duomenys byloja, jog automobilio dydžio asteroidas į Žemės atmosferą įskrieja ir įspūdingo ugnies kamuolio reginį suformuoja kasmet. NASA WISE teleskopo duomenimis, kosminėje erdvėje turėtų būti apie 19,5 tūkst. 100-1000 metrų skersmens dar nepastebėtų Žemei grėsmę keliančių asteroidų.
Futbolo aikštės skersmens asteroidas ar kometa Žemėn smogia ir didžiulių nuostolių pridaro maždaug kas 2 tūkst. metų. Planetos evoliucijos eigą gebantys pasukti kosminiai megaluitai Žemę sudrebina vidutiniškai kas keletą milijonų metų.
Prieš keletą metų, 2004-aisiais viso pasaulio astronomai buvo subruzdę dėl asteroido „Apofis“ galimo smūgio į mūsų planetą 2029 m. Nors vėliau tokia galimybė buvo apskaičiuota ir įvertinta kaip itin menka bei artima nuliui, baiminamasi, jog asteroidas blokštis į Žemę gali 2036-aisiais.
„Taip, tokia galimybė egzistuoja, – neneigia NASA Reaktyvinių procesų laboratorijos mokslininkas Stivas Česlis (Steve Chesley). – Naujausi kompiuterinio modeliavimo ir stebėjimų duomenys byloja apie tikimybę, jog „Apofis“ trenksis į Žemę 2036-ųjų balandžio 13 d. Tokia tikimybė apibrėžiama nuo vienos iš 45 tūkst. iki vienos iš 4 mln.“
Jog į gyvenamas planetas atsitrenkiantys asteroidai ir kometos yra vienas iš esminių faktorių, nulemiančių, kodėl mūsų galaktikoje gyvybė gali būti retas fenomenas, yra linkęs manyti ir kosmologijos profesorius Stivenas Hokingas (Stephen Hawking). „Life in the Universe“ mokslininkas pabrėžia, jog žmonija jau stebėjo Šumacherio-Levio kometos susidūrimą su Jupiteriu, šio milžino atmosferoje sukėlusį tūkstančio kilometrų aukščio ugnies ir įkaitintų dujų kamuolius.
Parengė Saulius Žukauskas
