Neseniai iš savo sukurto „Grameen“ banko buvo atleistas Nobelio ekonomikos premijos laureatas, Bangladešo ekonomistas Mohamedas Yunusas. Šis įvykis išryškino artėjančią krizę verslo srityje.
M. Yunuso grumtynės su Bangladešo Vyriausybe, kuri prieš atleisdama iš pareigų skatino 70-metį ekonomistą išeiti į pensiją, įsipainiojo į sudėtingą šalies politinę sistemą. Bangladešo prezidentės Hasinos Wajed teiginiai, kad M. Yunusas „metų metus siurbė vargšų kraują“, primena panašius kaltinimus gretimojoje Indijoje M. Yunuso sekėjams.
Praėjusį lapkritį Andhra Pradeše, vienoje iš daugiausiai gyventojų turinčioje Indijos valstijoje, buvo imtasi griežtų priemonių prieš privačias mikrokreditų įmones (PMI) – uždrausta daugelio jų veikla, o paskolų gavėjams pranešta, kad paskolų grąžinti nebūtina.
Valstijos valdžios atstovai teigė, kad buvo priversti imtis ryžtingų veiksmų dėl išaugusio skolose įklimpusių žmonių savižudybių skaičiaus. Pranešama, jog pernai nusižudė 80 tokių bankų klientų. Nors iš viso paskolas imančių žmonių Indijoje yra 26,7 mln., savižudybių skaičius verčia susirūpinti.
Andhra Pradešo pareigūnai kaltina šalies PMI, kurios šioje valstijoje suteikė paskolų už 80 mlrd. rupijų (5 mlrd. litų) lupikiškomis palūkanų normomis (24–30 proc. per metus), kad išlaikytų ekstravagantiškus savo rėmėjų atlyginimus. Be to, per daug gyventojų yra paėmę po kelias paskolas iš skirtingų kreditorių ir neišgali jų grąžinti.
Agresyvūs agentai suteikdavo paskolas neatsižvelgdami į gavėjų galimybes, o jų negrąžinus buvo naudojama prievarta ir gyventojams nepaliekama jokios kitos išeities – tik savižudybė.
Viena iš pareigūnų dėmesio sulaukusių institucijų „SKS Microfinance“ išaugo taip smarkiai, kad pernai, vykdant pirminį akcijų siūlymą, kompanijos vertė padidėjo 13 kartų ir buvo uždirbta 350 mln. JAV dolerių. Kritikai tuomet klausė, ar moralu uždirbti tiek daug, teikiant paslaugas, mažinančias skurdą.
Į šią kritiką buvo atsakyta, kad profesionaliai valdomas privatus mikrokreditų paslaugų tiekimas yra geriau nei jokių paskolų. Valstybiniai bankai turėtų geranoriškai teikti paskolas Indijos kaimuose gyvenantiems vargšams, tačiau jų veikla apipinta korupcija. Norint gauti paskolą neretai reikia duoti kyšį, o bankų veikla yra pernelyg paini neraštingiems gyventojams. Tad vietos lupikautojai – vienintelė alternatyva.
Mikrokreditų problemos kelia platesnių klausimų: ar neturtinguosius turėtų remti finansinės institucijos, kurios kaupia lėšas kapitalo rinkose, ar jie turėtų pasikliauti ne pelno siekiančiais paramos teikėjais?
Kvapiųjų šampūnų pardavimas neturtingiesiems už 5 rupijas vertinamas puikiai, tačiau 5 tūkst. rupijų vertės paskola aukštomis palūkanų normomis badaujantiems vargšams yra vertinama kaip išnaudojimas. Galiausiai abi šios veiklos yra finansuojamos investuotojų, kurie tikisi susigrąžinti kapitalą su palūkanomis, juos labiau motyvuoja pelnas nei gailestis.
Vis dėlto viena iš šių veiklų akivaizdžiai yra mažiau priimtina visuomenei. Didelis uždarbis iš kosmetikos ar gaiviųjų gėrimų pardavimo nieko nedomina, bet jei tokį atlyginimą gauna kompanijos, besipelnančios iš paskolų davimo vargšams, vadovas, tai jau tampa nemandagu ar net nemoralu.
Vis dėlto, PMI sugeba klestėti patenkindami tikruosius poreikius. Vos 50 iš beveik 1000 Indijoje veikiančių mikrofinansų institucijų yra privačios, tačiau keturios didžiausios PMI valdo 80 proc. visos rinkos. Dauguma jų 2009–2010 metais padvigubino savo pajamas ir sulaukė 100 mln. paskolų gavėjų. Tuo tarpu mažesniuose miestuose esančiose institucijose klientų skaičius išaugo tik 3 proc. iki 45 mln. paskolų gavėjų. Indijos bankai smarkiai atsilieka.
PMI teikia paskolas rinkoje, kurią iškraipė populistinė politinė kultūra. Mikrokreditų institucijų verslo modelis priklauso nuo labai didelio paskolos grąžinimo tarifo (kuris neretai siekia 98 proc.), o vyriausybės valdomi bankai ir valstybės remiamos kompanijos artėjant rinkimams yra linkusios nurašyti paskolas. Akivaizdu, kad privačios institucijos negali sau to leisti.
Taip pat yra ir kitų komplikacijų. Kaime esantis kreditorius nors ir neretai būna agresyvus, tačiau jis priklauso tai bendruomenei ir gerai pažįsta savo klientus. PMI, siekdamos susigrąžinti savo pinigus, labiau pasikliauja sąžiningumu ir tos pačios socialinės grupės asmenų spaudimu. Vietinis palūkininkas su mielu noru teikia paskolas bet kokiam tikslui: vestuvėms ar dukros kraičiui, o sėkminga PVI gali finansuoti tik pajamas gaunančias ir ekonomiškai stabilias veiklas. Tačiau PVI, siekiančios pritraukti privataus kapitalo, labiau vertino augimą, o ne pastovumą ir suteikdavo paskolas žmonėms, kurie vėliau negalėjo jų grąžinti.
Indijos pareigūnai mėgina išspręsti keletą problemų, atvedusių šalies mikrofinansų pramonę į krizę. Ironiška, tačiau nei viena iš šių problemų neištiko Bangladešo „Grameen Bank“, kuris daugiausiai laikosi iš aukų ir pastovių paskolų grąžinimų. Teigiama, kad M. Yunuso atleidimas buvo įtakotas jo paties anksčiau išreikštų politinių ambicijų.
Shashi Tharroras, buvęs Indijos užsienio reikalų ministras ir JT Generalinio Sekretoriaus pavaduotojas, yra Indijos parlamento narys.
- Shashi Tharroras
