Orijus Gasanovas, LRT Televizijos laida „Emigrantai“, LRT.lt
Lietuviai anglų akyse – tik pigi darbo jėga, tačiau pagarbą išsikovoti įmanoma, tik bus nelengva, sako pirmą kartą sezoninės emigrantės duonos paragavusi Juliana Kuzminaitė. Mergina nusprendė grįžti namo: „Kai čia dirbi, gauni geresnį atlyginimą, bet viduje jautiesi negerai. [...] Man daug geriau buvo Lietuvoj“. Jos vaikinas Titas Šepetys dar kuriam laikui pasiliks, nes nori užsidirbti pinigų savo verslui.
Piterboras, Norvičas ir Lesteris – trys pilki, nepalyginamai lėtesni ir mažesni už Londoną Vidurio Anglijos miestai. Negarsėja jie nei ypatingomis istorinėmis vietomis, nei savo gyventojų pasiekimais. Tačiau jų pavadinimai žinomi dažno lietuvio namuose.
Nenuostabu – juk būtent čia važiavo, važiuoja ir dar tikrai važiuos ne visam laikui emigruojantys, o tik labai greitai užsidirbti siekiantys mūsų giminės ir draugai: studentai, namą statytis svajojančios jaunos šeimos, prasiskolinę darbininkai ir net prisidurti prie pensijos sugalvoję senjorai. Statistiniai skaičiai stulbinantys – per dešimtmetį keli šimtai tūkstančių tautiečių buvo bent trumpam apsigyvenę viename iš šių trijų miestų. Tai pagrindinės sezoninės emigracijos kryptys Anglijoje.
Emigrantų reklama veikia
Vilniečiai įsimylėjėliai Juliana Kuzminaitė ir Titas Šepetys Lesteryje praleido pastaruosius penkis mėnesius. Jie – vadinamieji sezoniniai emigrantai. Ką tai reiškia? Supraskite tiesiogiai: jie nori gyventi Lietuvoje, bet tuo pačiu nori ir pinigų, kuriuos moka Anglijoje.
„Juodai pajuokausiu – čia gatvėmis nevaikštau, nes tik dirbu. Aš supratau, kad pinigai – tikrai ne viskas. Kai čia dirbi, gauni geresnį atlyginimą, bet viduje jautiesi negerai. Lyginant tai, ką aš turėjau Lietuvoj ir ką dabar turiu Anglijoj, man daug geriau buvo Lietuvoj“, – laidos „Emigrantai“ žurnalistus tikina Juliana.
Julianai ir Titui – dar tik 22-eji, bet jie ne iš tų, kurie sėdi be veiklos tėvams ant sprando. Abu Vilniuje neakivaizdžiai studijuoja, iki kovo mėnesio turėjo darbus: Titas – logistikos įmonėje, o Juliana net vadovo vienam iš mobiliojo ryšio kompanijos salonų.
„Iš pradžių buvau vadybininke, dirbau labai gerai ir mane padarė salono vadove. Dėl to dabar manęs dažniausiai klausia – ko atvažiavai į Angliją? [...] Galvojom, kaip visi ir kalba, kad Anglijoje labai geras gyvenimo būdas, čia labai lengva užsidirbti pinigų. Tai nusprendėme, kol nėra vaikų, pamėginti. Tiesiog buvo noras išmėginti kažką naujo. Lietuvoje dirbom dirbom, atrodė tas pats per tą patį, o Anglija – labai įdomu“, – sprendimą laikinai emigruoti aiškina Juliana.
„Tiesiog alga buvo ne tokia, kokia turėtų būti, buvo problemų su ta Rusija, nelabai viskas sekėsi“, – „Emigrantams“ sako Titas.
Labiausiai jauna pora norėjo keliauti ten, kur dar ir nuotykių galėtų patirti. Pavyzdžiui, į Londoną. Tačiau ten daug didesnė konkurencija, o ir į atvykusius trumpam niekas rimtai nežiūri. Lesterį jie pasirinko rekomenduoti kitų lietuvių.
„Mano draugė gyvena šitame mieste. Nuolat su ja bendraudavome, ji pasakodavo, kaip jai čia smagu, kaip patinka. Aš savo darbe turėjau daug streso, o ji pasakodavo, kad jos gyvenimas čia labai lengvas. Vis atvažiuoja, pabūna, padirba, pinigėlių viskam užtenka. Klausydavau ir galvojau, kad ir man reikia pamėginti. Ji sakė: kol dar netekėjusi, vaikų nėra, mėgink“, – prisimena Juliana.
Mergina neslepia, kad gyvenant Lietuvoje emigrantų skleidžiama reklama, kad ten pas juos daug geriau, nori nenori veikia – imi graužtis, kad neišbandai visų įmanomų galimybių. Taigi draugės įkalbinėjimai padarė jai įtaką. Abu su Titu nelaukdami metė darbus, laikinai sustabdė studijas ir išvyko automobiliu.
„Namą nuomojamės su draugais. Bet jis nelabai geros kokybės. Labai esam juo nusivylę: šalia traukinys važiuoja, kambary – boileris, naktimis sunku užmigti, todėl aš jį išjungiu. [...] Seniau jis net neveikdavo. Kol sutvarkė nebuvo šilto vandens, tai naudojom tik šaltą, buvo elektrinis dušas, kur būdavo šilto vandens“, – pasakoja Titas.
Patikrino, ar žino, kiek 2+2
Bet sezoniniai emigrantai mažiausiai kreipia dėmesį į gyvenimo sąlygas, kai kas net palapinėse nakvoja. Visiems čia rūpi vienintelis dalykas – darbas ir atlyginimas už jį.
Juliana sako, kad prieš atvažiuodama tikėjosi gauti švarų darbą, kažką panašaus į tai, ką turėjo Vilniuje.
„Galvojau nueisiu į kokį „Vodafone“, sakysiu, kad labai daug apie telefonus žinau, dirbsiu. Bet toli gražu taip nėra. Nes reikia gerai mokėti kalbą. Nepasakyčiau, kad mano anglų kalbos žinios labai prastos, bet iki to lygio, kokio ten reikia, aišku, trūksta“, – teigia Juliana.
Tik atvykusi į Angliją ji suprato, ką reiškia posakis „parduotos vasaros“. Emigrantė juokauja, kad čia atvykę jie tarsi sielą pardavė: „Prie tokio darbo nelabai pratusi buvau. Buvo labai keista – būdama [ankstesniame] darbe galėjau pasakyti: tu ateik, padaryk, suklijuok, nes reikia, o čia man sako: tu ateik, pakelk dėžę, nunešk ją ten, jeigu tau negerai, tai gali išeiti“.
Kvalifikuoto darbo Vidurio Anglijoje nedaug. Daugiausia vietinės įmonės ieško darbinių jaučių, galinčių atlaikyti dvigubas pamainas maisto ir kosmetikos fabrikuose, šiltnamiuose prie daržovių ar vaisių, taip pat sandėliuose.
Darbdaviai neslepia – išnaudojam darbininką, kol jis pilnas jėgų. O kai ima tarškėti kaulai, prasideda ligos – tenka atsisveikinti.
Vis dėlto, nors asmeninės samdinių savybės čia nieko nejaudina, užrištomis akimis darbinimas nevyksta. Juliana juokauja, kad tikrina, ar nėra visiški kvailiai.
„Reikia tiesiog minimalių anglų kalbos žinių, bent jau man reikėjo. Ateini į agentūrą ir ten būna elementarūs testai – kiek bus 2+2. Kai pirmą kartą testą pamačiau, net nežinojau, ką rašyti, ieškojau kažkokios paslapties. Buvo labai keista. Bet surinkau maksimumą. [...] Atvažiuoja labai daug žmonių, turbūt ne visi sugeba. [...] Jeigu mato, kad kažko nepadarai, tai pasako: už trijų mėnesių lauksim vėl, pasimokykit anglų kalbos labiau, skaičiuot“, – „Emigrantams“ pasakoja Juliana.
Testą įveikę gali būti garantuoti – kokį nors darbą tikrai gaus. „Kai atėjau, paklausė, kokio darbo noriu. Man tas klausimas labai patiko. Pasakiau, kad gal padavėjos, atsakė, kad tokių čia nėra. Paklausiau, koks yra, sako – sandėly. Tai sakau: kam klausiat, kokio noriu“, – prisimena mergina.
Sandėlį pasiūlė – sandėlyje porelė ir įsidarbino. Juk reikėjo greitai ir trumpam. Tiesa, nors šiame Anglijos regione sezoninė emigracija ir yra labai paplitusi, vis dėlto girtis darbdaviui, kad atvykote vos keliems mėnesiams ar konkrečiam metų laikui, nereikėtų.
„Pasakėm vėliau – po trijų ar keturių mėnesių darbo, kad mes jau važiuojam į Lietuvą, kad mums reikia atsiskaityti moksluose. Jie sakė: be problemų, mes jus išleidžiam, o grįšit ar ne? [...] Dauguma vėliau pasako, nes ką čia slėpsi, bent jau jie bus pasiruošę“, – sako Titas.
Džiaugiasi sutvirtėjusiais raumenimis
Internetine prekyba užsiimančioje kompanijoje lietuvių – kelios dešimtys. Visų jų darbo kortelėse parašyta, kad jie – krovikai. Titas džiaugiasi, kad per vasarą sutvirtėjo jo rankų raumenys: „Atvažiuoja, „fūra“ – ją iškrauni visą, pakrauni. Svoriai nedideli – po dešimt, penkiolika kilogramų, tikrai nėra sunku. [...] Bet raumenys visiškai pasikeičia“.
O Juliana raumenų nenori ir tą aiškiai demonstruoja: „Jei mato, kad moteris gali fiziškai dirbti, ją ir verčia. Jeigu ateini į sandėlį ir mato, kad gali dėžę pakelti, tave ir vers dėžę pakelti. [...] Aš tiesiog pasakiau, kad nekelsiu. Esu moteris, noriu vaikų ateityje, nekilnosiu. Sako: jeigu negali, eik toliau rinkti daiktus“.
Pirmą kartą emigrantės duonos ragaujanti mergina sako iš karto supratusi, kad lietuviai anglų akyse visada bus tik pigi darbo jėga. Tačiau pagarbą išsikovoti įmanoma, tik bus nelengva.
„Jie turi matyti, kad turi nuomonę, kad gali kažką pasakyt, kad nesi kažkoks vergas, kuris tik dėžes kilnotų. Jeigu jie pamatys, kad tu tik tai darai, tu tik tai ir darysi“, – „Emigrantams“ tvirtina Juliana.
Organizacijų vadybą Mykolo Romerio universitete studijuojanti Juliana sako, kad Lietuvoje stebint emigrantų gyvenimą kildavo klausimas, kodėl daugelis jų, net turinčių profesijas, yra amžini juodadarbiai. Tačiau šitą pasaulį pamačiusi savo akimis ji viską suprato.
„Galvojau: atėjai, prasimušei, pinigėlių užsidirbai, eik ieškotis kito darbo. Padirbusi čia tam tikrą laiką, suprantu, kodėl užsisėdi. Pavargsti, nėra laiko ieškoti darbo. [...] Bent aš grįžtu tiek pavargusi, kad iš naujo pildyti CV, siųsti... Atrodo, ir taip nėra blogai. Kai gauni pirmą atlyginimą, pagalvoji, kad visai neblogai, tai ko man čia ieškotis. Kam man tapti tuo „supervaizeriu“, kuris gauna dviem svarais daugiau. Ne, pakuosiu dėžutę. Taip dauguma galvoja“, – „Emigrantams“ tvirtina mergina.
Užsidirbti atvykę Titas ir Juliana laisvo laiko turi nebent vieną dieną per savaitę.
„Dirbame po 9 valandas, tai ir valandinis atlygis didesnis, ir darbo valandų daugiau, kadangi noriu kažką parsivežti į Lietuvą“, – sako Juliana.
Pusę atlyginimo gali atsidėti
Na, ir svarbiausia sezoninės emigracijos tema – pinigai. Šie emigrantai uždirbdavo po 1000 svarų per mėnesį, tai beveik 10 tūkst. litų per abu. Ar tai geri pinigai Anglijoje?
„Pakankamai. Aš lygiai pusę atidedu, o iš kitos pusės galiu gyventi. O Lietuvoje, jeigu pusę atidėtum, kad ir gaudamas 2000 Lt, tai vargu ar kažką už tūkstantį padarytum. O čia gali drąsiai ir nuomą sumokėti, ir, kaip pajuokaujam su draugu, krevečių kiekvieną dieną, kiek dabar valgom, Lietuvoj tikrai nevalgėm. [...] Kavinėse ne per daug mes lankėmės, kadangi taupome. Bet puikiai namie gaminamės maistą“, – pasakoja Juliana.
Nors buvo taupus, per tuos penkis mėnesius Titas iš esmės atnaujino savo drabužius, įsigijo keletą technikos prietaisų: „Čia pigiau, ypač jei dar pataikai, kai yra nuolaidos“.
Juliana sako, kad padirbėjo ir užteks – mergina netrukus ruošiasi krautis lagaminus atgal į Vilnių. Visus sutaupytus pinigus išleis senai svajonei – automobiliui: „Noriu naujesnę mašiną nusipirkti. Lietuvoje tam reikėtų ilgiau dirbti“.
Titas taip pat meta darbą sandėlyje ir važiuos į Vilnių. Tačiau – tik labai trumpam. Vaikinas nusprendė emigracijos sezoną dar šiek tiek pratęsti. „Jeigu atvažiuosiu čia [padirbti] iki Kalėdų ar Naujųjų, tai man reikėtų didesnių pinigų. Galvoju, kad reiks ieškotis kito darbo. Nemanau, kad bus problema, nes vienas pažįstamas užsispyrė, išėjo ir pradėjo dirbti statybose. Nereikia niekur važiuoti, pačiam centre darbas ir jau gauna nuo 8,5 iki 9 svarų už valandą“, – pasakoja Titas.
Trečdaliu didesnė angliška alga vaikinui reikalinga būsimoms investicijoms. Gali būti, kad jau kitais metais emigrantas taps verslininku.
„Turiu šiokią tokią svajonę, bet nežinau, ar ji išsipildys, bet labai tikiuosi atsidaryti kažką savo, – „Emigrantams“ atskleidžia Titas. – Galvoju apie transporto verslą. Todėl ir pasilieku ilgiau nei Juliana.“
Titas sako, kad gal daug kam atrodys, jog įstrigo Anglijoje amžinai, bet tai netiesa. Jį šitoje šalyje daug kas erzina, čia kitokie žmonės.
„Išsišokėliai tokie, eina pusnuogiai gatvėmis. Kam to reikia? Žolytę traukia, stulpus pradeda bučiuoti. Nežinau, per daug laisva toje Anglijoje“, – sako sezoninis emigrantas.
Grįžti į Angliją visam laikui nenorėtų ir Juliana. Mergina visus penkis čia praleistus mėnesius jautėsi diskriminuojama: „Atėjau į banką pasidaryti kortelės. Padaviau dokumentą, pamatė, kad esu ne jų tautybės. Tai nužvelgė, patikrino, kada atvykau, ar jau dirbu, jau reikia jiems ir algalapį atnešti. Kažkaip blogai dėl to jaučiuosi. O Lietuvoj paduodu dokumentą, nusišypsau ir žinau, kad viskas gerai. [...] Man labai nemalonu žinoti, kad čia ne mano valstybė. Man geriau, kad ir truputėlį prasčiau gyventi, bet Lietuvoj, kur aš jaučiuosi gerai, negu čia būti emigrante. Pinigų daugiau gauni, bet kas iš to?“
