„Svarbiausias dalykas, kurio linkiu prasidėjusiais metais – atsakomybė“, – sako sovietinio režimo lagerių sąžinės kalinė, sesuo Nijolė Sadūnaitė.
Šventės baigėsi, metai prasidėjo, ko linkite Lietuvai ir žmonėms?
Pirmiausia atsakomybės, nes jos labiausiai trūksta. Žinoma, iš šv. Evangelijos man patinka šv. Jobo žodžiai, kad Dievas yra meilė, kas myli – pasilieka Dieve. Bet meilė tai nereiškia pataikavimo – ji neatleidžia nuo atsakomybės. Atsakomybės už savo darbus ne tiek prieš Dievą, bet ir prieš žmones, su kuriais kasdien susitinkame.
Manote, kad atsakomybės šiais laikais trūksta labiausiai?
Kaip tik taip. Žmonės neretai žiūri tik į pinigą, tik į karjerą, tik į turtą, biznį, o moraliniai dalykai gerokai nurašyti, ką labai gražiai pailiustravo Garliavos įvykiai, susiję su viena išgarsėjusia mergaite.
Matote tuose įvykiuose atsakomybės deficitą?
Taip. O kaip kitaip vertinti sprendimus priėmusius valdininkus ir politikus, kurie ten nebuvo net nuvažiavę? Žurnalistus, kurie klijavo etiketes patys nė nenuvykę patikrinti to, ką pateikinėjo kaip informaciją? Ta pati Edita Žiobienė (Vaiko teisių apsaugos tarnybos vadovė – Balsas.lt), kaip ir jos pirmtakė, nė nesiteikė ten nuvykti. Nė karto. Man tai atrodo nesuvokiama. Nenuvažiavusi, nepasidomėjusi tikra informacija ir padėtimi, nepasikalbėjusi su žmonėmis ir pačia mergaite valdžia priėmė sprendimus ir organizavo nežmonišką mergaitės „paėmimo“ operaciją.
Manote, visi, kas priėmė sprendimus, turėjo ten pabuvoti patys?
Žinoma, nes nei prezidentė Dalia Grybauskaitė, nei buvęs premjeras Andrius Kubilius, nei kiti save vadinantys krikščionimis demokratais politikai nepasivargino. Kur tas jų atsakomybės jausmas, kai kalbame apie gyvą mažą žmogų? Aš ten buvau, žaidžiau su ta mergaite ir ji mane asmeniškai įtikinėjo: „Tik neatiduokite manęs Laimai“. (Laimutė Stankūnaitė – biologinė velionio, kelių žmonių nužudymu kaltinto Drąsiaus Kedžio dukters motina, kuriai mergaitė perduota teismo sprendimu – Balsas.lt.) Jie nusigręžė nuo vaiko, nusigręžė nuo Dievo.
Bet dukra grąžinta mamai vykdant teismo sprendimą.
Kokia ji ten mama, jei šitaip savo vaiką prie visų žmonių kankino ir išnešė klykiančią? Ką ji daro dabar? Aštuonis mėnesius slepiasi nežinia kur – niekas nieko nežino. Buvo ten kažkur atseit nuvažiavusios Vilija Aleknaitė-Abramikienė ir Virginija Baltraitienė ir mes dabar jau turime tikėti, kad viskas yra gerai? Kodėl niekas nenorėjo domėtis, kai vyko pati didžiausia košė? Ką jos ten galėjo pamatyti daugiau, nei matė kunigas Grigas, kunigas Martinaitis, Patackas, kurie ten Garliavoje buvo diena iš dienos? Aš pati ten buvau savaitę – mačiau laimingiausią vaiką, kuris žaidė kamuoliu, grojo fleita ir t. t. Gavusi saldainių dėžutę, ji dalijo tuos saldainius žmonėms, kuriuos suprato kaip savo gynėjus. Bet lengviau yra nematyti. Paprasčiau yra po visko užsidėti paukščiuką ir formaliai pasimaivyti. Kad ir kaip būtų, man praėjusių metų žymė yra vaiko skausmas ir smurtas bei nusigręžimas nuo jo.
Oficialios išvados byloja, kad perteklinio smurto nebuvo.
Tai ir yra baisiausia. Šalia oficialių poterių, dar yra tai, ką mačiau savo akimis. <...> Kai pradžioj nesipriešinančiam vyrui spiria į kojas iš nugaros, o paskui, jau parkritusiam, į tarpukojį, į lyties organus – tai čia ne smurtas? Tai satanistai – kitaip nepasakysi... . Ir nenoras to matyti yra atsakomybės stoka, ką ir linkiu įveikti. O ne nusigręžti ir nematyti. Ką pasakė A. Kubilius? „Kas man ta mergaitė – man elektrinė svarbu“. Tai Judošiaus žodžiai ir ne kitaip. Kas tas Kristus – svarbu trisdešimt sidabrinių? Mes labai gailimės šuniukų, kačiukų, naminių gyvūnėlių (ir aš gailiuosi), o kas pagailės žmogaus (mažo) ir pažiūrės į jį neformaliai? Štai šito ir linkiu išmokti.
