„Šių košmariškų scenarijų baimė nėra nauja. Vos nudžiuvo parašas, kuriuo 2014 metų kovo 18 dieną Vladimiras Putinas įtvirtino Krymo aneksiją, kaip žmonės abiejose Atlanto pusėse pradėjo skelbti pavojų. Jie tikino, kad būtent taip, kaip V. Putinas įsiveržė į Krymą (o vėliau – ir į Ukrainos rytus), jis galėtų netrukus pasielgti ir Baltijos šalyse – Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje, – teigiama straipsnyje. – Paskutiniais mėnesiais šie perspėjimai skamba žiniasklaidoje, Baltijos šalių valdžios ir NATO ar JAV karo vadų lūpomis“.
„Iš tiesų Baltijos šalys – eilėje? Taip nemanau dėl šešių priežasčių“, – pasakoja R. Personas ir išdėsto šešis argumentus, kurie, jo manymu, turėtų atgrasyti Rusiją nuo agresijos.
1. „Vladimiras Putinas negalėtų nieko padaryti su tuo, kad Baltijos šalys yra NATO ir ES sudėtyje“
Anot kai kurių ekspertų, viena iš pagrindinių priežasčių to, kad Rusija išprovokavo Gruzijos konfliktą 2008 metais ir Ukrainoje 2014-ais, – noras neįmanoma misija paversti jų narystę NATO. Aljansas vargu ar priimtų į savo gretas nares su atvirais teritoriniais ginčais.
Įsiveržti pas kaimynus – tikriausiai, gera strategija, kad neprileistum ten NATO ar ES, tačiau ne tokia sėkminga tuo atveju, jeigu jos jau yra jų narėmis. Juk tai būtų garantuotas katastrofiškas karas tarp Rusijos ir NATO.
2. „Rusija niekada negaus balso teisės baltų politikoje“
Pernelyg stiprus istorinis antagonizmas. Mano nacionalinio identiteto Baltijos šalyse tyrimai parodė, kad sovietinė okupacija Antrojo pasaulinio karo metais išlieka nacionalinės atminties centru. Rusija priimama kaip imperialistinis „svetimas“, priešpastatymą savęs prieš kurį baltai panaudoja savivokai. Rusijai niekada neleis kištis į Baltijos šalių vidaus politiką.
3. „Baltijos šalys neturi tokios simbolinės reikšmės, kaip Ukraina ir Krymas“
Ukraina turi ypatingą prasmę Rusijai. Baltijos šalių – kita istorija. Savo tyrinėjimų metu apžvelgiau teritorinę Rusijos ir Baltijos regiono evoliuciją. Nors Baltijos šalys Rusijos dalimi tapo Lenkijos padalijimų metu XVIII amžiuje, carai atsižvelgė į jas gana liberaliai, o tai leido išlaikyti stiprų nacionalinį identitetą, besipriešinusį Rusijos viešpatavimui, teigia autorius.
Jis taip pat pažymi, kad Baltijos šalys buvo nepriklausomomis tarpukario metu, o prijungimą prie SSRS 1940 metais laiko okupacija, kuri tęsėsi 51 metus, taigi net M. Gorbačiovas neįtraukė Baltijos šalių į savo planus išsaugoti SSRS.
Rusija ir rusai jau seniai pripažino, kad Baltijos šalys skiriasi nuo Rusijos tiek kultūrine, tiek istorine prasme, rodo apklausos ir pokalbiai, kuriuos aš vykdžiau Rusijoje ir Latvijoje. Nepriklausomai nuo to, ar istorinė-kultūrinė Ukrainos reikšmė buvo Rusijai galimu motyvu ar bent jau Putino veiksmų šiame regione pasiteisinimu. Baltijos šalių atveju tokio simbolizmo nėra, ir tai daro jas mažiau tikėtinas tapti galimu Rusijos taikiniu.
4. „Rusijos prieigai prie Kaliningrado niekas negraso. Kol kas“
Nei viena Baltijos šalių ar Vakarų vyriausybė nesiėmė ryžtingų veiksmų užblokuoti Rusijos prieigą prie jos anklavo Kaliningrade, nors lietuvių valdžia ir pripažįsta, kad teoriškai jie turėtų galimybę tai padaryti. Tačiau jeigu jie įvykdytų grasinimą blokuoti geležinkelio ir automobilių susisiekimą, bei kitus susisiekimo kelius, vedančius į Kaliningradą, tai beveik užtikrintai išprovokuotų Rusijos karinį atsaką. Pavojinga eskalacija su potencialia branduoline baigtimi būtų garantuota. Todėl nė viena šalis netgi nebando taip pasielgti, įsitikinęs ekspertas.
5. „Baltijos rusai – tai ne Krymo, Donbaso ar Rusijos rusai“
Daugelis manė, kad rusų mažumos Baltijos šalyse gali tapti Rusijai ženklia tiksline auditorija, kurią būtų galima panaudoti kaip placdarmą hibridiniam puolimui. Tiksliai taip pat, kaip ji pasinaudojo separatistiniais judėjimais Kryme ir Ukrainos rytuose, kaip hibridinio karo priedanga.
„Nemanau, kad tai tikėtina“, – tikina R. Personas ir pasakoja, kad daugelis etninių rusų gavo Baltijos šalių pilietybes ir mėgaujasi gyvenimo ES privalumais.
6. „Rusijos hibridinis puolimas neilgai išsilaikytų paslapty“
Pagal apibrėžimą, hibridinis karas pasižymi konvencinių ir nekonvencinių priemonių panaudojimu. Net jeigu Vladimiras Putinas nuspręstų ignoruoti penkias išvardintas priežastis, kodėl jam nederėtų pradėti hibridinio karo Baltijos šalyse, hibridinė strategija galų gale pareikalautų panaudoti konvencines rusų pajėgas. Anksčiau ar vėliau pasaulis išvystų aiškius įrodymus to, kad „žalieji žmogeliukai“ formose be atpažinimo ženklų yra susiję su Rusijos Federacijos kariuomene, – tai yra tiesioginė agresija prieš NATO sąjungininką. Karą su NATO Vladimiras Putinas sau leisti negali. Jeigu jis, kaip daugelis teigė, įskaitant Stepheną Woltą, yra toks išmintingas strategas, jis suvoks, kokia neįtikėtina bus išprovokuoto su NATO karo kaina.
Štai šešios priežastys, dėl kurių yra mažai tikėtina, kad Rusija pasirinks Baltijos šalis, kaip kitą savo karinės agresijos taikinį. Tačiau mažai tikėtina nereiškia neįmanomo. Istorija žino dar ne tokių siurprizų, nestipriai paguodžia užbaigiamieji autoriaus žodžiai.
