Dvi Puzaraitės iš Marijampolės, Irūna ir Ineta – gyvas įrodymas, kad ir nedidelio miestelio merginos gali atsidurti visos šalies ekranuose ir scenose. Tereikia žavesio, darbo, drausmės, gabumų, sėkmės... Na, tiesą sakant, reikia ne taip ir mažai. O gal tiesiog sostinė baigia išsemti visus resursus?
Kaip jaučiatės, merginos, nuo pat vaikystės būdamos žinomos?
Irūna ir Ineta:Ačiū, puikiai. Žinomumas jau seniai tapo mūsų gyvenimo būdo dalimi. Tiesiog juo mėgaujamės ir džiaugiamės tuo, ką turime.
Tačiau ankstyvas populiarumas turbūt turi ir blogųjų pusių.
Irūna ir Ineta: Kaip viskas, taip ir populiarumas turi savo gerąją ir blogąją puses. Ankstyvoje jaunystėje būti populiariai reiškia gyventi apsuptai pavydžių paauglių, klausytis jų įžeidinėjimų, tačiau taip pat būti savarankiškai. Savarankiškumas – didžiausia dovana, kokią tik galėjo mums padovanoti ankstyvasis populiarumas.
Irūna ir Ineta Puzaraitės (Dainiaus Labučio nuotr.) (nuotr. Balsas.lt)
Ko gero, teko patirti ne tik pavydo, bet ir begalinio noro draugauti.
Irūna ir Ineta: Kai buvome „Mokinukės“, buvo visko – taip pat ir „draugų“, kuriems rūpėjome ne mes, bet mūsų žinomumas. Tačiau bręsdamos išmokome atsirinkti, kas yra tikra, o kas – ne. Dabar viskas kur kas paprasčiau. Esame „Studentės“, užaugome, pasikeitė dainos, pasikeitė ir bendraamžiai. Dabar esame subrendę žmonės, bendraujame su tokiais ir mažai kam rūpi, esi populiari ar ne. Svarbiausia, kad niekuomet nevaikščiotum užrietusi nosies. O mes jos riesti per daugelį metų taip ir neišmokome.
O kaip išmokote atskirti tikrus draugus nuo prisiplakėlių?
Irūna ir Ineta: Tikrieji draugai – tie, kurie į mus žiūri kaip į bet kokiu kitu amatu užsiimančius žmones. Džiaugiamės, kai sekasi jiems, o jie džiaugiasi, išvydę mus per televiziją ar išgirdę mūsų naują dainą. Vertina mus ir mūsų darbus. Tai natūralu – juk visi užsiimame tuo, kas mums sekasi geriausiai, todėl tuo reikia tik džiaugtis. Tėvai taip pat priprato prie to, kuo užsiimame, ir, manome, jog yra laimingi, turėdami tokias dukras.
Koks jausmas iš Marijampolės atsidūrus Vilniaus scenose ir ekranuose? Ar yra mėginančių jums tai prikišti kaip trūkumą?
Ineta: Dabar prie to jau esame pripratusios, o koks buvo jausmas iš pradžių, nelabai net prisimenu, tai buvo seniai. Tačiau, kad buvo malonu, tikrai žinau. O mūsų tartis vieniems yra graži, kitiems – nelabai, tačiau manome, kad savo kilme reikia didžiuotis ir kad tai nėra labai didelis trūkumas. Pamažu išmokstame kalbėti bendrine lietuvių kalba, tačiau suvalkiečių kalba yra taisyklingiausia. Didžiuojuosi ja.
Irūna: Aš karjeros pradžioje dažnai kompleksuodavau dėl savo akcento. Tačiau laikui bėgant po truputį išmokau susitvarkyti.
Ineta ir Irūna Puzaraitės (nuotr. Fotodiena.lt/Dimitrijus Radlinskas)
Kaip manote, kur daugiau talentų – sostinėje ar provincijoje?
Irūna ir Ineta: Turbūt provincijose. Juk sostinė – tik maža Lietuvos dalis. Tik provincijoje esantys talentai sunkiau gali save parodyti ir atskleisti.
Ar ateityje norėtumėte joje, toje provincijoje, gyventi?
Ineta: Man nesvarbu, kur gyventi – didmiestyje ar mažame miestelyje. Svarbiausia, kad suptų mylimi žmonės.
Irūna: O aš mėgstu ramybę. Norėčiau, kad po darbų grįžusi namo galėčiau atsipalaiduoti ir pabūti tyloje. Manau, kad didmiestyje triukšmas ir didelis judėjimas neišvengiami, todėl rinkčiausi užmiestį. Galbūt norėčiau pasilikti ir Marijampolėje.
„Studenčių“ vadovė Laima Lapkauskaitė jus gana griežtai prižiūri. Teko girdėti, kad kartą, kai Ineta pavėlavo ateiti į sutartą vietą, iš kurios turėjote vykti į koncertą, vadovė nusprendė nelaukti Inetos, todėl ji vijosi automobilį du kilometrus. Tokia drausmė neslegia?
Irūna ir Ineta: Viskas, ką esame pasiekusios dabar, yra dėl drausmės ir griežtos tvarkos. Matome, kaip dauguma atlikėjų leidžia sau vėluoti į koncertus ar atidėlioti repeticijas. Mudvi tokių dalykų nesuprantame, todėl visada esame punktualios ir visus darbus atliekame iki galo. Gal žiūrovai tai ne visada pastebi, tačiau mus už tai vertina laidų prodiuseriai ir organizatoriai. Mėgstame tvarką ir jausmą, kad mūsų laikas yra suplanuotas.
Irūna Puzaraitė (nuotr. LNK)
Kas, jūsų nuomone, dar lemia sėkmę?
Irūna ir Ineta: Gyvenimas – konkursas. Koks jau esi sutvertas – toks ir liksi. Dievas gali duoti daugiau talento arba daugiau fizinės jėgos, gražius ilgus plaukus ar dailias akis. Pats nepasirinksi nieko, todėl šie veiksniai ir lemia sėkmę gyvenime. Žinoma, be darbo ir didelių pastangų sėkmė taip pat neįmanoma.
Esate sesės pametinukės. Ar jūsų charakteriai panašūs? Ineta antai vis vadinama vakarėlių liūte. Ar Irūna ramesnė?
Ineta: Esame skirtingos. Pati savęs vakarėlių liūte tikrai nepavadinčiau, nors, palyginti su Irūna, toks epitetas gana tinkamas. Kai turiu laisvo laiko, mėgstu ir su draugais pabūti, ir vakarėliuose apsilankyti, tačiau kai prasideda sesija – neiškišu nosies iš kambario.
Irūna: Tinkamiausias mano charakterio apibūdinimas – rami, atsargi, labiau šeimos žmogus. Mano net vardas toks – Irūna reiškia „atsargi“. Šį vardą išrinko senelis. Tai nėra transformuotas vardas, pavyzdžiui, iš Irenos. Jis tiesiog labai retas. Savo vardu esu labai patenkinta, nes jis itin atitinka mano charakterį.
Ar tarpusavyje nekonkuruojate? Antai iš brangių kvepalų buvote susilažinusios dėl erotinės fotosesijos – ir abi jose nusifotografavote. Negavote už tai barti iš aplinkinių?
Irūna ir Ineta: O kas galėjo mus barti? Nebesame mergaitės ir savo gyvenimus tvarkomės taip, kaip mums atrodo geriausia. Bet, žinoma, tai nereiškia, kad nereaguojame į aplinkinių žmonių nuomonę. O šios lažybos buvo labai linksmas įvykis, dėl kurio nei viena nesigailime.
O Ineta Irūnai didesnio žinomumo nepavydi? Juk broliai ir sesės tarpusavyje konkuruoja net dėl tėvų meilės.
Ineta: Suprantu pavydą tarp draugių, tačiau neįsivaizduoju, kaip galima pavydėti sėkmės šeimos nariui. Turbūt esu viena didžiausių Irūnos gerbėjų ir apie jokį pavydą negali būti nė kalbos. Džiaugiuosi kiekviena Irūnos pergale ir tikiuosi, kad jų bus dar ne viena. Patariame viena kitai bet kokioje situacijoje, kad tik butu geriau. O dėmesio aš taip pat gaunu pakankamai, taigi nuskriausta nesijaučiu.
Irūna: Esame realistės, todėl puikiai kiekviena save galime įsivertinti ir suprasti, ką kuri sugebame geriau, todėl niekada ir nesivaržėme. Nebent vaikystėje dėl smulkmenų susimušdavome. O šiaip konkurencijos tarp mūsų nėra nei vienoje gyvenimo srityje. Dabar gyvename atskirai, todėl tarp mūsų kyla mažiau barnių dėl smulkmenų, pasiilgstame viena kitos labiau, o ir tėvų meilę pasidalijame. Mane tėvai palepina paprastomis savaitės dienomis, o Inetą – savaitgaliais. Juk ji jau gyvena Vilniuje.
Ineta Puzaraitė (nuotr. Fotodiena.lt/Roberto Riabovo) (nuotr. Balsas.lt)
Judvi dar turite brolį Adrijų. Kokią vietą jis užima jūsų gyvenime?
Irūna ir Ineta: Mūsų brolis šiuo metu yra labai užsiėmęs – renka naują žaislinių mašinyčių kolekciją. O jeigu rimtai, tai jam liepos 25-ąją sukaks dar tik treji metukai. Tačiau mūsų dainas Adrijus jau seniai dainuoja!
Abi studijuojate rimtus dalykus – ekonomiką, teisę. Žadate ateityje šiomis profesijomis ir užsidirbti duoną ar vis tik mieliau dainuotumėte?
Ineta: Manau, kad dainavimas taip pat rimtas užsiėmimas. Bet kas bus ateityje dar nežinome, tad bėgant laikui pamatysime ir pasirinksime tai, kas mums pasirodys priimtiniausia.
Irūna: Mano gyvenimas yra muzika. Noriu visa gyvenimą būti su ja ir muzikuoti. Bet jei teks dirbti kitą darbą – dirbsiu. Darbo tikrai nebijau.
Abi esate dailios, muzikalios – turbūt neatsiginate vaikinų.
Irūna ir Ineta: Na, gerbėjų turime. Vieniems patinka mūsų išvaizda, kitiems – dainos ir visa tai, ką darome scenoje. Esame matomos, todėl labai normalu, kad turime gerbėjų. Džiaugiamės tuo. Tačiau mūsų širdys dar laisvos.
Ineta: Neslėpsiu, įsimylėti norėčiau, tik dar nesutikau to vienintelio. Vadovaujuosi taisykle, kad geriau jokio, negu bet koks. Pagrindinis mane viliojantis vaikinų bruožas – protas. Jeigu vaikinas bus protingas, tada šeimoje bus meilė, pagarba ir visi bus laimingi. Šiaip jaučiu silpnybę talentingiems vyrams, o jeigu dar ir muzikinę klausą turi, tada – puiku.
O kaip Irūnos bučkiai Mariui Jampolskiui? Užkulisinių simpatijų būta?
Irūna: Bučinys su Mariumi buvo pasirodymo dalis! Manau, kad meilė – nuostabus jausmas, tačiau jo taip lengvai nesurasi. Turbūt jis ateina pats. Šiuo metu nesu įsimylėjusi galbūt todėl, kad yra svarbesnių reikalų. Kol kas visa savo širdį atidaviau muzikai.
Tačiau teoriškai didžiausias vyro privalumas – vyriškumas ir geras humoro jausmas. Vyras turi mokėti nustebinti... ir, žinoma, būti ištikimas.
"Žvaigždžių duetai" - Marius Jampolskis ir Irūna Puzaraitė (nuotr. iš LNK vaizdo įrašo)
Ar, jūsų nuomone, sostinės ir Marijampolės vaikinai skiriasi?
Irūna ir Ineta: Turbūt didžiausias skirtumas, kad Marijampolėje vieni kitus pažįsta arba bent jau yra matę, o sostinėje galima sutikti ir labai simpatiškų nepažįstamųjų!
Ir paskutiniai du klausimai Irūnai. Pirmas – ar vis dar nuolat graužiate morkas? Antras – ką gražaus esate nusinėrusi vąšeliu?
Irūna: Taip, morkos tebėra vienas mano pačių mėgstamiausių valgių. Valgau jas visais pavidalais – prisiverdu ir valgau vienas, arba su grikių koše. Dievinu morkų sultis. O vasarą kertu šviežiai tarkuotas su cukrumi. Ateityje labai norėčiau išmokti kepti morkų pyragą.
Esu nunėrusi keletą šalikų, bet jei turėčiau laiko, nusinerčiau net kilimą savo kambariui! Nėrimas vąšeliu mane ramina.
