Apie masonų ložes, tamplierius, neįtikėtinai galingus klanus pasaulyje žinoma iš gausybės knygų, filmų ir kitokiais būdais plintančių sąmokslo teorijų. Vieniems tai tampa manija, o kiti atsainiai moja ranka ir atsisako tikėti, kad už viešųjų procedūrinių fasadų esama realių, nematomų įtakos grupuočių.
Pirtelės kompanija
Naujasis Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas, buvęs Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) vadovas Vitalijus Gailius, iš posto išvarytas padedant Valstybės saugumo departamentui (VSD), grąžino į eterį nuo 2006 metų rudens primirštas aktualijas.
Tada atliktas parlamentinis tyrimas parodė, kad neviešą manipuliavimą valstybės kadrų politika, didelių objektų privatizavimais ir „kabinetinę liustraciją“ vykdė su VSD susijusi grupuotė. Tada ji gavo valstybininkų vardą, nes jos veikėjai bei partneriai žiniasklaidoje patys save taip išdidžiai vadino.
V. Gailius valstybininkus vadina ne kokiais nors masonais, o sugėrovų komanda, išgarsėjusia po pulkininko Vytauto Pociūno žūties 2006 metų rudenį. Žinių radijo laidoje jis neseniai nurodė ir sostinės Algirdo gatvėje esančią pirtelę, kurioje išgertuvių metu posėdžiauja „komanda“, esą tebeturinti didžiulę įtaką valstybėje.
„VSD – tai institucija, kuriai šiandien maksimalią įtaką daro klanas, visuomenėje vadinamas valstybininkais, o aš jį esu pavadinęs sugėrovų komanda, darančia įtaką faktiniams VSD vadovams, nuo kurių ir prasidėjo visa ši istorija. Faktiniai VSD vadovai besąlygiškai pakluso ir dabar turbūt paklūsta Liberalų ir centro sąjungos patarėjams, išeiviams iš VSD (turbūt turimi omenyje buvę aukšti pareigūnai Dainius Dabašinskas ir Mindaugas Ladiga – red. past),“ – kalbėjo V. Gailius.
Pasak jo, tokių individų yra ne tik VSD. „Žmonių, savo karjeroje nepalikusių tokių pėdsakų, kuriais galėtų didžiuotis ir rodyti kaip pavyzdį kitiems pareigūnams, yra ir Generalinėje prokuratūroje. Pėdsakų savo karjeroje nepaliko ir faktiniai VSD vadovai. Jie buvo vidutinybės tarp vidutinybių“, – pabrėžė V. Gailius.
Jis leido suprasti, kad VSD vadovo pavaduotojas Romualdas Vaišnoras ir buvęs vadovas Arvydas Pocius taip pat priskirtini „pirtininkams“ ir šiandien gali daug ką spręsti. Be to, ši kompanija turi bičiulių ir tarp žiniasklaidos atstovų, ir tarp politologų.
Dar viena pirtis – „darbiečio“ Jono Pinskaus – buvo išgarsėjusi užpraeitos Seimo kadencijos metu. Žiniasklaidoje sklandė versijos, kad ten premjeru draugiška „valstybininkų“ kompanija paskyrė Gediminą Kirkilą.
Neatsakyti klausimai
Prieš šešerius metus praūžęs VSD skandalas pateikė daugiau klausimų negu atsakymų, nors keitėsi ir Seimas, ir prezidentai. Skandalingosios dvylika pažymų, minėtos kaip galbūt atskleidžiančios baisią korupciją, taip ir liko stalčiuose. V. Pociūną po mirties šmeižusi jo paties darbovietė bei žiniasklaida jaučiasi gerai. Į klausimus, ar tikrai ir kokiu mastu VSD ir jos kontrolieriai darė įtaką kadrų politikai, energetikos objektų privatizavimui, niekas taip ir neatsakė.
Nominalūs VSD vadovai pakeisti, o realūs, anot V. Gailiaus, toliau klausimus sprendžia pirtyse. Pirtelę, tik ne sostinės Algirdo gatvėje, o Varėnos rajone, kaip byloja istorija, turėjo ir garsiausia vadinamųjų valstybininkų persona Albinas Januška. Šis vyras ėjo ir prezidento Valdo Adamkaus patarėjo, ir Užsienio reikalų ministerijos sekretoriaus, ir premjero Gedimino Kirkilo patarėjo pareigas. Jo pėdsakų daug ir 2006 metų parlamentinio tyrimo medžiagoje, ir LEO LT epopėjoje.
Parlamentui liudiję VSD pareigūnai aiškino, kad būtent per „vyr. valstybininko“ A. Januškos stalčių filtrą pereidavo informacinė analitinė medžiaga prezidentūrai, jautrūs energetinio verslo reikalai ir dar daug kas. Tyrimas buvo atliktas, valdžios pasikeitė, A. Januška dabar yra privatus asmuo, o išvadų iš skandalingųjų istorijų negimė. Mat nebuvo kartais demonstruojamo uolumo.
Išverčia kailį
Visuomenininkas Gintautas Bukauskas įsitikinęs, kad prokurorų uolumas būna skirtingas.
„Ir a.a. Vytauto Pociūno, ir čečėnų Gatajevų (kuriems politinį prieglobstį nuo (?) nesuvokiamo Lietuvos persekiojimo suteikė Suomija – red. past.), ir Eglės Kusaitės bylos rodo, kad mūsų šalis svyra nekonstitucinės galios centro link. Esame parlamentinė respublika, tačiau valstybės valdymas slysta iš piliečių rankų.
Aptarnaujantys svertą ir tarnaujantys svertui elito korifėjai telkiasi apie magiškąją abriviatūrą VSD. Prireikė termofikacinės elektrinės Kaune? Prašom. Prireikė teroristės? Prašom. Prireiks nepriklausomybės? Prašom, tik kainą kilstelėsime šiek tiek aukštesnę nei termofikacinės“, – aiškino visuomenininkas.
G. Bukauskas taip pat priminė keistą praktiką kadrus į valstybės tarnybą atrinkti po kilimu, slaptų pažymų pagrindu. „Slaptosios pažymos nugula šalies vadovų stalus, bet tiesos tenka ieškoti aikštėse ir krantinėse. Arba Suomijoje. Nerekomenduotina viena: ieškoti tiesos po palange. Ypač jei palangė yra devintame aukšte“, – ironizavo jis prisimindamas tragišką V. Pociūno žūtį Baltarusijoje.
Politikos apžvalgininkas Vidmantas Valiušaitis pabrėžė, kad politikų kalbos prieš rinkimus ir patekus į valdžią kartais pasikeičia pernelyg radikaliai. „Tai ne vien populizmo reikalas. Panašu, kad kažkas politikus gali priversti taip pasikeisti“, – spėlioja jis.
Redaktoriaus išvarymas
Dar vienas košę užkulisiuose mėgstąs virti galios centras – prezidentūra. Dar rinkimų kampanijos metu leidusi suprasti, kad Konstitucijos suteiktomis galiomis neapsiribos, šalies vadovė Dalia Grybauskaitė, regis, tesi pažadą.
Vasarą visuomenininkai po D. Grybauskaitės langais protestavo dėl pasklidusios žinios, kad iš S. Daukanto gatvės rūmų koncernui „Achema“, valdančiam dienraštį „Lietuvos žinios“, buvo signalizuota atleisti neįtikusį jo redaktorių Valdą Vasiliauską. „Achema“ tai paneigė, tačiau tai padarė tik ji.
Prezidentūra nė nesirengė to neigti ir paliko ore užuominą, kad „visko gali būti“ ir kitiems, kurie nepabijos prieš plauką glostyti šalies vadovę.
Laidos uždarymas
Net jei gandai dėl redaktoriaus atleidimo yra tik prezidentės priešininkų pinklės, pareiškimo, kad tokios taktikos šalies vadovė ir jos aplinka niekada netaikytų, nebuvo.
Tad kodėl reikėtų tikėti, kad beviltiškas ir apgailėtinas jau anonsuotos laidos apie prezidentės biografiją išbraukimas iš TV3 televizijos eterio bei jos autorės Rūtos Janutienės, kad ir kaip ją kas vertintų, pašalinimas iš eterio nėra spaudimo rezultatas?
Laidą plačiai parodė internetas, televizija paporino, kad viskas neva dėl etikos ir moralės standartų. O prezidentūra vėl reikšmingai patylėjo, nors gana glaudūs rūmų ryšiai su šio kanalo vadovybe yra vieša paslaptis.
Politikos apžvalgininkas V. Valiušaitis teigia, kad tokie nutylėjimai yra tolygūs nebyliems grasinimams bei skatinimui įvesti vidinę cenzūrą.
„Tai kriminalinės, „zekiškos“ politikos variantas. Bauginama užuominomis ar nutylėjimais. Kaip mafijos pasaulyje: kažkas po antklode tau pakiša nupjautą arklio galvą (epizodas iš filmo „Krikštatėvis“ – red. past.) ir palieka spėlioti, ką tai reiškia, kada mirsi ir dėl ko. Tai skatinimas bijoti ką nors daryti ir drebėti“, – piktinasi apžvalgininkas.
Demonizacijos grėsmė
Visuomenininkas Darius Kuolys, taip pat dirbęs V. Adamkaus prezidentūroje su A. Januška, kai pastarasis „kaupė galias“, teigia, kad nereikia vadovautis sąmokslo teorijomis, tačiau būtina atsakyti į klausimus ir nekurpti alternatyvių teorijų rimtoms problemoms, kurios tik klaidina.
Priekaištus, kad ir pats dalyvavo kuriant šešėlinio valdymo schemas, D. Kuolys atmeta. Anot jo, liko neatsakytų klausimų, tačiau jie esą yra iš vėlesnės A. Januškos veiklos. Vis dėlto, pavyzdžiui, skandalingoje istorijoje dėl ordino įteikimo Rusijos žvalgybos karininkui Vladimirui Jakuninui yra ir jo paties parašai.
D. Kuolys pabrėžia, kad egzistuoja žmonių demonizavimo grėsmė, kas, anot jo, ištiko ir A. Janušką. Su tuo sutinka vienas buvęs VSD pareigūnas. „Balsas.lt savaitei“ pastarasis sakė: „Madinga daryti ir taip, kai kokia nors partinė klika nori atsikratyti neįtikusio saviškio. Reikia sakyti, kad liepė kokie nors dideli žmonės – prezidentė, saugumas ar dar kas nors.“ Tiesos tame yra nemažai - pakanka prisiminti, kad Tėvynės Sąjunga - Lietuvos krikščionys demokratai prieš praėjusios Seimo kadencijos rinkimus V. Pociūno, dvylikos pažymų, nevišo valdymo problemas mėgo daryti savo vėliava. Jų programoje įrašyti pažadai radikaliai reformuoti VSD (netgi atskirti žvalgybą nuo kontržvalgybos) taip ir liko popieriuje.
Valdžia stipriai svaigina
Akivaizdu, kad valdžia yra didelis narkotikas. Juo silpnesnės parlamentinės partijos, tuo mažiau pasitikima demokratinėmis institucijomis, tuo lengviau valdyti iš šešėlio. Juolab kad ir politikai nesibodi rodyti kabinimosi į postą pavyzdžių.
Europarlamentarė Vilija Blinkevičiūtė yra viešai pakeitusi partiją dėl ministro krėslo, o štai sveikatos viceministrė Nora Ribokienė, anksčiau priklausiusi Liberalų ir centro sąjungai, dabar tampa socialdemokrate. Tai tik pora viešų faktų, o kur dar nepakeičiami, į diplomatines tarnybas laikinai pailsėti išsiunčiami „savi vyrai“ – matulioniai ar bernatoniai, kurie grįžta kaip visada laiku.
Ką jau kalbėti apie tendenciją į ministrų postus po rinkimų skirti visai politikoje nesiangažavusius draugus bei rėmėjus. Tad jokių tamplierių ieškoti nereikia – viskas paprasčiau.
TIK FAKTAI:
V. Pociūno žūties byla perkvalifikuota į tyrimą dėl nužudymo, bet nebaigta. Dvylika korupciją galėjusių demaskuoti pažymų tebėra nuslėptos nuo visuomenės.
Bylomis E. Kusaitę uoliai apipylusį Generalinės prokuratūros prokurorą Justą Laucių VSD „atsitiktinai“ apdovanojo, kai pulkininko žūties tyrimo ėmėsi daug vangiau ir tyrimas buvo atnaujintas tik teismo sprendimu.
Prieš ketverius metus ateidama į valdžią Tėvynės sąjunga–Lietuvos krikščionys demokratai savo rinkimų programoje viešai žadėjo radikaliai reformuoti VSD, atskirti žvalgybos ir kontržvalgybos tarnybas, tačiau šie pažadai nebuvo ištesėti.
