Ko gero, daugelis mano, jog tam, kad iškilmingoje aplinkoje galėtų ištarti priesaikos žodžius ir pradėti tarnybą galingiausios pasaulio valstybės karinėse pajėgose, būtina atitikti ypač aukštus fizinius ir moralinius reikalavimus, įveikti sunkią atranką ir įtikti priėmimo komisijos nariams.
Deja, ne visai taip. Tarnyba JAV ginkluotosiose pajėgose gali prasidėti nuo prekybos centro, kur linksmomis spalvomis nudažytame kioske su užrašu „US Army“, stūksančiame tarp ledų ir kiniško maisto prekyviečių, pageidaujantieji gali iškart įstoti į JAV armiją. Jei tokio kiosko nepavyktų rasti, po prekybos centrą vaikščiojantys karininkai gali tiesiog užkalbinti kiekvieną jaunuolį ir papasakoti apie karinės tarnybos materialinius bei socialinius pranašumus – o išklausius jų pasakojimus, pagyvintus spalvingais leidiniais ir herojiškumo persunktais kino filmais, atsisakyti stoti į tarnybą yra nelengva.
Kiek uždirbama JAV armijoje?
JAV ginkluotąsias pajėgas sudaro „aktyvūs“ kariai ir rezervistai. Rezervistai kartą per mėnesį dalyvauja mokymuose kariniuose padaliniuose ir kartą per metus – didelio masto karinėse pratybose. Kariuomenės branduolį sudaro būtinosios tarnybos kariai (eiliniai ir seržantai), administracinių padalinių karininkai ir karinių padalinių karininkai. JAV armijos eiliniu gali tapti bet kuris 17–41 metų asmuo, turintis JAV pilietybę arba leidimą nuolat gyventi JAV teritorijoje, baigęs vidurinę mokyklą, fiziškai sveikas ir morališkai patikimas.
Administracinių padalinių karininkai – tai tam tikros, su kariniu parengimu tiesiogiai nesusijusios srities specialistai: vairuotojai, sraigtasparnių pilotai, chemikai, inžinieriai, ūkinės dalies personalas ir pan. Tokio padalinio karininku gali tapti 18–33 metų JAV pilietis, turintis vidurinį išsilavinimą ir tarnaujantis karinėse pajėgose. Kandidatas privalo išlaikyti fizinio ir taktinio pasirengimo egzaminus, o pageidaujantys tapti pilotais – skraidymo testą.
Karinių padalinių karininkai sprendžia personalo rengimo klausimus. Yra trys būdai tapti jais: įstoti į atsargos karininkų rengimo korpusą arba į karininkų mokyklą (reikalavimai: 19–33 metų amžius, JAV pilietybė, koledžo diplomas), įstoti į karo akademiją (reikalavimai: 19–23 metų amžius, JAV pilietybė, koledžo baigimo diplomas ir aukštas pažymių vidurkis, vyrai privalo būti nevedę, o moterys neištekėjusios ir jokiu būdu ne nėščios). Norintiesiems tarnauti medicinos, teisininkų ar dvasininkų korpusuose numatytas papildomas specialus rengimas.
„Finastos“ investicijų konsultantas Tadas Mankevičius, 2002–2006 metais studijavęs JAV Virdžinijos kariniame institute, matė, kaip veikia karinė sistema, siekianti įkalbėti institutą baigusius jaunuolius stoti į reguliariosios kariuomenės gretas. „Pradėję studijas pildėme įvairias anketas, vienoje iš jų buvo klausimas: „Ar baigę studijas institute sutinkate pasirašyti tarnybos JAV kariuomenėje sutartį?“, ir pateikti trys atsakymo variantai: „taip“, „ne“, „dar neapsisprendęs“. Su pirmakursiais, atsisakiusiais sudaryti sutartis, buvo susitinkama papildomai ir aiškinami tarnybos pranašumai. Jeigu studentas nesusiviliodavo, buvo sakoma, kad esi dar „žalias“, tad pokalbį pratęsime antrame kurse, – pasakoja Tadas. – Tarnyba JAV ginkluotosiose pajėgose buvo išties populiari iki karo Irake pradžios, tačiau prasidėjus karui ir paaiškėjus, kad jis nepasibaigs per mėnesį, kaip buvo žadėta, jaunimas pamažu pradėjo vengti karininkų karjeros, o sparčiai pradėjus didėti Irake žuvusių kareivių skaičiui, jaunimas vis dažniau pradėjo rinktis civilines profesijas.“
Po rugsėjo 11-osios JAV kariškių, dislokuotų įvairiose pasaulio šalyse, entuziazmas vykti kariauti į Afganistaną, vėliau – į Iraką buvo begalinis. Pasiekus greitas pirmas pergales, pasilikusiųjų tarnauti Kosove, Korėjoje, Japonijoje ar Ispanijoje nusivylimas nepauostytu paraku taip pat buvo begalinis. Tačiau užsitęsę kariniai veiksmai ir didėjantis aukų skaičius taip pat pastebimai sumažino ir savanorių persikelti į Iraką skaičių. Verbuotojai griebėsi seno išmėginto triuko – piniginių premijų. 2004 metų pabaigoje Faludžos mūšio Irake įkarštyje (kai per mėnesį vidutiniškai žūdavo per 100 JAV kariškių) Kosove tarnaujantiems JAV kariškiams, norintiems vykti į Iraką, buvo siūloma prie mėnesinio atlyginimo pridėti po 1.000 dolerių, taip pat – 5.000 dolerių vienkartinė premija.
Kaip ir daugelio kitų valstybių karinių pajėgų personalo, JAV kariškių atlyginimai priklauso nuo karinio laipsnio ir ištarnautų metų. Atsargos majoras, ginkluotosiose pajėgose ištarnavęs dvejus metus, gauna papildomus 7.500 JAV dolerių, į atsargą išėjęs po šešerių metų tarnybos – 10.000 dolerių per metus. Prie pagrindinio atlyginimo numatyta daugybė priedų: už bakalauro laipsnį – 4.000 dolerių, už karininkų mokyklos baigimo diplomą – 6.000 dolerių, už Europos šalių kalbų mokėjimą – dar 10.000 dolerių ir panašiai.
Eiliniai per metus gauna 15–20 tūkstančių dolerių atlyginimą, o tarnaujantis karininkas, turintis šešerių metų tarnybos stažą, – 54.000 dolerių per metus. Amerikos mastais tai gan kuklus uždarbis, tačiau prie jo dar pridedama įvairių premijų ir papildomų išmokų (bonusų). Kariuomenė apmoka kariškių studijas (71.000 dolerių už studijas kariniame universitete, 65.000 dolerių – už studijas koledže). Be to, JAV kareiviams mokama papildomai būstui ir skiriama maistpinigių, teikiamos nemokamos medicinos paslaugos.
Per metus vien kaip bonusus eilinis kareivis gali gauti iki 70.000 dolerių pajamų arba jų atitikmenį paslaugomis. Daugumoje JAV miestų šalia karinių bazių yra nemokamos automobilių plovyklos ir restoranai kariškiams. Užsienio šalyse esančių JAV karinių bazių teritorijose veikia „Tax Free“ parduotuvės, nemokami pramogų centrai, kino teatrai, medicinos įstaigos, kitaip tariant, kareiviai praktiškai ir neturi kur išleisti savo uždirbamų pinigų.
Kareiviai, baigę tarnybą JAV ginkluotose pajėgose, taip pat nepaliekami likimo valiai. Apie 500 įvairiausių JAV įmonių dalyvauja specialiose karių perkvalifikavimo ir įdarbinimo programose, tai į atsargą išėjusiems kariams garantuoja darbą civiliame sektoriuje.
Vietnamo karo veteranai dažnai su nuoskauda kalbėdavo, kad grįžę iš Vietnamo jautėsi niekam nereikalingi, užmiršti, likimo valiai palikti nepopuliaraus, pralaimėto karo dalyviai. „Dabar šios klaidos visiškai ištaisytos. Nesvarbu, ar karys visą laiką tarnavo nepalikdamas JAV ribų, ar grįžo iš „karštojo pasaulio taško“. Pirmiausia darbo imasi psichologai, jie siekia „priderinti“ buvusio kario mąstyseną bei pasaulėžiūrą prie civilinėje visuomenėje gyvenančių asmenų požiūrio į daugelį gyvenime svarbių dalykų. Vėliau karys tampa vienos iš daugelio „grąžinimo į civilinį gyvenimą“ programos „objektu“ ir po kurio laiko sėkmingai integruojasi į visuomenę“, – dėsto Tadas.
Vis dėlto Pentagono valdininkai pripažįsta, kad, nors JAV karių lengvatų ir bonusų sistema tikrai pavyzdingai sutvarkyta, vis sunkiau pavyksta į kariuomenės gretas „įpilti šviežio kraujo“, o garsusis prezidento Lincolno šūkis „I Want You For U.S. Army“ pamažu grimzta į užmarštį.
„Burger King“ ir Bagdade „Burger King“
Anksčiau išvardyti karių materialiniai ir socialiniai bonusai bei kitos lengvatos yra tik dalis to, kuo stengiamasi privilioti „geriausius nacijos sūnus ir dukras“ į tarnybą JAV kariuomenėje. Kita JAV karinės tarnybos pranašumų dalis slypi karinių bazių vidinėse teritorijose. JAV karių aprūpinimo karinėmis ir buitinėmis priemonėmis lygis nekelia abejonių. Nėra visiškai jokio skirtumo, ar bazė yra įsikūrusi JAV teritorijoje, ar ji stūkso Kuveito dykumoje, ar paslėpta tarp Serbijos kalnų – visi JAV kariškiai yra maitinami ir aprūpinami vienodai. Karinių bazių teritorijos konstruojamos visiškai vienodai, kad kariai, persikėlę, tarkime, iš Kemp Deivido (Vašingtonas, Kolumbijos apygarda) į „Camp Bondsteel“ ( Kosovas) nepajustų didesnio skirtumo.
Pačiam teko ne kartą lankytis įvairių šalių armijų karinėse bazėse ir mėgautis jų teikiamomis paslaugomis. Daugumos NATO šalių karių aprūpinimas yra išties gausus ir nelabai kuo skiriasi, o Rusijos ir kitų posovietinių karinių dalinių jis yra tiesiog apgailėtinas. Prieš JAV karines bazes su puikiai išvystyta infrastruktūra (aukščiausio lygio sporto salės, kino teatrai, restoranai, itin gausus valgyklos valgiaraštis) Rusijos karinės bazės gali „pasipuikuoti“ karių tualetais be pertvarų, iki skausmo nusibodusia mėlyna spalva nuteptomis nelygiomis kareivinių sienomis, žaliai nudažyta žole ir tik rusams būdinga netvarka.
Prisimenu, su keliais rusų kariais lankėmės JAV karinėje bazėje „Camp Bondsteel“. Pamatę maršrutinį autobusiuką, kursuojantį tarp bazės objektų, mano bendrakeleiviai negalėjo patikėti tokiu stebuklu, o kai įlipo į vidų, dar labiau nustėro, išvydę karinę uniformą vilkintį bilietų kontrolierių. Tiesą sakant, Rusijos ar Ukrainos kariškiais daugelio bazių parduotuvių vadybininkai yra labai patenkinti, nes anie šluote šluoja prekių lentynas, skirtingai nuo savų kariškių, perkančių tik saldainių ar servetėlių.
Prie JAV kariškių laisvalaikio organizavimo, ko gero, daugiausia prisideda Kariuomenės ir oro pajėgų prekybos tarnyba (angl. The Army and Air Force Exchange Service arba tiesiog AAFES). AAFES pavadinimas yra žinomas kiekvienam JAV kariui, o jų šūkis viską pasako pats: „Einame paskui jus“ (angl. We Go Where You Go). JAV kariškiai juokauja, kad karo metu pirma pastatoma kareivių palapinė, o antra – AAFES. AAFES – tai tarnyba, sukurianti kariams namų aplinkos atmosferą. AAFES prekybos vietose parduodamos prekės yra tokios pat kaip Niujorko ar Dalaso parduotuvėse, beje, pradedant banaliomis porcelianinėmis statulėlėmis ar juvelyriniais dirbiniais, baigiant baldais ar sadomazochistinio sekso reikmenimis.
Karių maistas taip pat plukdomas iš JAV. Kariui nereikia sukti galvos, kur Bagdade ar Prištinoje susirasti amerikietiško maisto užeigą – šalia kareivinių plevėsuoja greitojo maisto restoranų „Burger King“ vėliavos. Tiesą sakant, Irake, Bagdado oro uoste, įsikūręs „Burger King“ restoranas dažnai neveikia, nes maisto į jį vežama sunkvežimiais iš Kuveito, o šie dažnai patenka į sukilėlių pasalas – taip būtinų restoranui maisto produktų tiekimas nutrūksta, o be jų „Burger King“ nedrįsta prekiauti kitais produktais – prekybos standartų reikalavimai yra vienodi visame pasaulyje.
Pirmoji AAFES parduotuvė, dažnai vadinama „kariškių liaudies“ – „American PX“, buvo atidaryta 1880 metų lapkričio 29 dieną Vankuveryje įsikūrusių JAV dalinių kareivinėse. Atidarymui vadovavo 21-ojo pėstininkų pulko vadas pulkininkas Henry A. Morrow. Po penkerių metų Henry A. Morrow buvo pervestas į „Fort Sidney“ Nebraskoje. Ten, pastebėjęs, kad kariams trūksta laisvalaikio pramogų, jis taip pat įsteigė vietinį „Post Exchange“ (PX). Ši praktika pasiteisino ir tais pačiais metais PX buvo įkurti „Fort D.A. Russel“ Vajominge, „Fort Elliot“ Teksase ir „Fort Grant“ Vajominge. 1895 metų liepos 25 d. Karinio departamento įsakymu Nr.46 visos JAV karinių bazių vadovybės buvo įpareigotos steigti PX savo bazėse.
Per 111 gyvavimo metų AAFES tinklas nuo medinio konteinerio Vankuveryje išaugo iki milžiniško prekybos tinklo. Šiandien AAFES teikia per 3100 paslaugų rūšių daugiau kaip 30 šalyse, penkiose JAV užjūrių teritorijose ir 49 valstijose. AAFES tinklą sudaro 160 parduotuvių bei 2008 greitojo maitinimo restoranai – „Taco Bell“, „Burger King“, „Popeye‘s“ ir „Cinnabon“.
Būtina pažymėti, kad prekės, ypač elektrotechnika, AAFES parduotuvėse parduodamos itin mažomis kainomis (be mokesčių) – gera „Philips“ ar „Sony“ namų kino sistema kainuoja vos porą šimtų dolerių. Viskas, ko reikia – priklausyti koalicijos pajėgoms ir turėti leidimą lankytis karinėse bazėse (t. y. karinę tapatybės nustatymo kortelę; angl. Military ID card). Savaitgaliais kitų koalicijų šalių kariškiai į JAV karines bazes vežami apsipirkti autobusais. „American PX“ parduotuvės yra tarsi masalas užsienio kariams: nuo lentynų šluojama viskas – pradedant plazminiais televizoriais, baigiant „Dr. Pepper“ ir „Mountain Dew“ gėrimais. Kai kuriose vietose, pavyzdžiui, Kosove, pajutus, kad tokiais tempais graibstomų prekių gali tiesiog pritrūkti, koalicijos kariams buvo įvestos pagrindinių prekių (elektronikos, alkoholinių gėrimų ir cigarečių) mėnesinės prekybos kvotos.
Sukurti tinkamas tarnybos sąlygas kariams – viena iš pagrindinių karinės vadovybės užduočių. Kariai, grįžę iš užduoties, turi rasti elementariai jaukią, organizmo ir psichologinės būsenos atgaivai tinkamą aplinką. Karys, grįžęs iš tarnybos, neturi sukti galvos, kur nusiprausti, greičiau išsiskalbti drabužius ar skaniau pavalgyti. Visas kario dėmesys turi būti kreipiamas tik į absoliutų užduoties įvykdymą, o ne į spėliones, ar valgykloje užteks maisto, ar nebus užrakintos dušų kabinos.
Kaip minėjau, laisvalaikio klausimas puikiai išspręstas daugumoje NATO šalių karinių bazių. Elementarių pramogų (kino, sporto salės, lauko aikštelės, parduotuvės ir kavinės) gausa maloniai stebina apsilankius JAV, Didžiosios Britanijos, Vokietijos ir Skandinavijos šalių karinėse bazėse. Tuo tarpu Rusijos karinėje bazėje Kosove ilgus metus net nebuvo paprasčiausios kareivių parduotuvės. Tik po kelerių metų neaišku iš kur buvo atgabentas ir pastatytas plastikinis konteineris, veikiantis tik dalinio vadui žinomomis valandomis, o patekę į vidų galėjome rinktis iš poros rūšių rusiškos degtinės, laikrodžių „Komandirskije“ ir kelių karinių ševronų. Tačiau, žinia, lazda turi du galus. Albanų arba irakiečių partizanams suaktyvinus savo veiksmus, atitinkamų valstybių pasieniuose dažniausiai ribojamas arba trikdomas kariuomenės aprūpinimas, tada amerikiečiai, rytais negavę šviežių sumuštinių, vaikšto it žemę pardavę, burbėdami, kad artėja pasaulio pabaiga, o rusai tik šypsosi į ūsą, nes žino, kad neturi ko prarasti.
Tadas patvirtina, kad JAV pajėgos yra, ko gero, labiausiai išlepinta kariuomenė pasaulyje. „Labai puiku tarnauti pavyzdingai aprūpintoje sistemoje. Jautiesi vos ne kaip namie ir pripranti, kad šalta „Coca-Cola“ ir švežios salotos ryte yra neatsiejama tarnybos dalis, tačiau, staiga sutrikus aprūpinimui, proporcingai krenta ir karių motyvacija bei nusiteikimas“, – sutinka Tadas.
JAV kariuomenės dezertyrai
Ar viskas taip jau gražu ir garbinga JAV kariuomenėje? Ar visi JAV kariai išdidžiai tarnauja savo šaliai ir uoliai vykdo vadų įsakymus? Toli gražu ne. Gerai aprūpinta kariuomenė turi savų rūpesčių.
Akivaizdus JAV visuomenės nepritarimas prezidento Busho administracijos politikai Irako ir Afganistano atžvilgiu negali neveikti JAV karinių pajėgų. Karas darosi vis nepopuliaresnis, nematyti jokio konfliktų sureguliavimo progreso, o padėtis „karštuosiuose taškuose“ tampant vis pavojingesnė – visa tai kariškius skatina dažniau ieškoti būdų, kaip išvengti tarnybos šiuose kovų nualintuose regionuose.
Neseniai Amerikos spaudoje buvo pateikti karių dezertyravimo iš JAV karinių pajėgų 2003–2005 metais statistiniai duomenys. Pasak laikraščio „USA Today“ apžvalgininkų, per minėtą laikotarpį iš JAV kariuomenės dezertyravo per 8.000 karių. Daugiausia karių neteisėtai pasišalino iš Sausumos kariuomenės dalinių – 4.387, iš Karinių jūrų pajėgų pabėgo 3.454 jūreiviai, o iš Jūrų pėstininkų korpuso – 1.455.
2006 metai taip pat nenudžiugino teigiamais šios Pentagoną „žudančios“ statistikos pokyčiais. Anot oficialių JAV kariuomenės atstovų pranešimų, 2006 metų sausio–balandžio mėnesiais į Irake dislokuotus dalinius iš atostogų, gydymo ar reabilitacijos kursų negrįžo beveik 70 kariškių, iš jų 50 eilinių ir seržantų pripažinti dezertyrais ir paskelbta jų paieška. Tad bėglių skaičius 2006 metais išaugo 5 procentais, palyginti su tuo pačiu 2005 metų laikotarpiu. Nors 2007-ųjų išvakarėse skaitomame Pentagono pranešime nebuvo įvardinti konkretūs pasitraukusiųjų skaičiai, tačiau buvo minimos tos pačios nepalankios stiprėjančios tendencijos.
Pažymėtina, kad dezertyrų daugėja ir dėl JAV karinių pajėgų komplektavimo trūkumo. Nuo karo Irake pradžios JAV gynybos ministerijai vis sunkiau sekasi įtikinti jaunimą vilktis karinę uniformą. Karių stygių ypač junta Sausumos pajėgos, vykdančios didžiausią dalį operacijų ir atitinkamai netenkančios daugiausia karių. Ir nors verbavimo centrai pluša išsijuosę, tačiau reikalavimus pavyksta įvykdyti tik 70 procentų. Prieš prasidedant karui Irake, tarnyba JAV ginkluotosiose pajėgose buvo išties populiari ir materialiai patraukli, ypač vaikinams iš skurdesnių šeimų, tačiau dabar viskas pasikeitė.
Pavyzdžiui, 2005 metais į JAV gynybos ministerijos treniruočių stovyklas naujokų buvo išsiųsta 27 procentais mažiau, nei planavo Pentagonas. Trūksta ne tik eilinių, bet ir karininkų. Šiuo metu JAV sausumos pajėgose iki viso karininkų korpuso komplekto trūksta 30 procentų kariškių.
Dar sunkesnė padėtis verbuojant savanorius į karinių dalinių rezervą. 2005 metais Sausumos pajėgų Nacionalinės gvardijos karių trūkumas sudarė 27 procentus, Sausumos pajėgų rezervo – 19 procentų, Oro pajėgų Nacionalinės gvardijos – 15 procentų.
Siekdama kaip nors išspręsti karių trūkumo problemą, JAV gynybos ministerija nutarė sumažinti reikalavimus savanoriams, stojantiems į karinę tarnybą (buvo palengvinti fizinio pasirengimo ir intelekto testai). Be to, imta plačiau verbuoti svetimšalius (asmenis, neturinčius JAV pilietybės). Šiuo metu JAV ginkluotosiose pajėgose tarnauja apie 30 tūkstančių užsieniečių iš daugiau kaip 100 šalių. Pradėjus karinę tarnybą, tokiems asmenims iškart leidžiama pradėti natūralizacijos ir JAV pilietybės gavimo procesą, nors kitais atvejais tai leidžiama tik JAV pragyvenus 5 metus.
Karinė vadovybė ir administracija netgi sutiko sušvelninti reikalavimus kariuomenėje tarnaujantiems ir siekiantiems pilietybės asmenims. „Nuolaidos“ pirmiausia palietė kalbos mokėjimo reikalavimus: dabar kariškiams užtenka tik „suprasti anglų kalbą“, o ne „mokėti“, kaip buvo anksčiau. Be to, užsieniečiams, puikiai užsirekomendavusiems atliekant karinę užduotį, o kartais tiesiog už parodytą stropumą ir iniciatyvą, suteikiama galimybė gauti JAV pilietybę nesulaukus nustatyto natūralizacijos termino.
2006 metais karinė vadovybė pradėjo praktikuoti iškilmingų „natūralizacijos“ ceremonijų atlikimą tiesiog karo lauke. Per 2006 metų pirmąjį pusmetį, JAV karinėse bazėse Irake ir Kuveite JAV pasus šitaip gavo 280 užsieniečių.
Tačiau, rodo statistika, iškilmingos JAV pasų dalybos neatbaido karių nuo bėgimo: Irake 250 karių užsieniečių (neturinčių JAV pilietybės) iš 52 šalių neteisėtai pasitraukė iš savo dalinių.
Tokių bėglių paieškas apsunkina tai, kad šalys, kurių piliečiai yra į tarnybą negrįžę asmenys, JAV paklausimus paprastai ignoruoja.
Toks dezertyrų nebaudžiamumas neigiamai veikia karių moralinę ir psichologinę būseną ir neretai skatina juos pasielgti analogiškai.
Sprendžiant iš JAV ir pasaulio spaudoje publikuojamų pranešimų, susidaro įspūdis, kad JAV karinė vadovybė atsidūrė aklavietėje ir nežino, kaip pažaboti karių dezertyravimo tendencijas. Vis dažniau tokiuose pranešimuose minimas žodis „Vietnamas“, nes šiame kare išsikerojo neregėto masto dezertyrų judėjimas. Tada, oficialiais duomenimis, bėglių skaičius viršijo 30 tūkstančių, o neoficialiais – per 50 tūkstančių žmonių.
