Dabar tie laikai atrodo tolima praeitimi. „Tačiau praeitis gaudo S. Pugačiovą. Buvusį milijardierių, 2011-ais palikusį Rusiją, pasiekė gandai, kad V. Putino valdžia siekia jo ekstradicijos, ir nori jam „prisegti“ baudžiamąją bylą Maskvoje. Rusijos valdžia kaltina jį šimtų milijonų vagyste iš „Mežprombank“, kurio vienu iš įkūrėjų jis ir buvo. Jis taip pat yra apskundęs Londono Aukščiausiojo teismo sprendimą įšaldyti jo turtą visame pasaulyje“, – pasakojama straipsnyje.
Vos dieną prieš S. Pugačiovas paprašė Didžiosios Britanijos kontrteroristinio padalinio pagalbos: jis savo automobiliuose, įskaitant ir tą mašiną, kuri yra naudojama išskirtinai jo trijų jauniausiųjų vaikų pristatymui į mokyklą, kažkokius įtartinus įrenginius. Jis baiminosi, kad juos gali būti sprogmenys. Tiesa, šią savaitę paaiškėjo, kad kai kurie iš jų – tai sekimo įrenginiai. Juos, anot straipsnio autorės, mašinose paliko britų sekliai, kurie dirba Rusijos vyriausybei.
Baimindamasis dėl savo saugumo, jis bėgo į Prancūziją, tuo pačiu pažeisdamas britų teismo sprendimą, draudžiantį jam palikti šalį.
Ilgą laiką S. Pugačiovas manė, kad jo teisminio persekiojimo kampaniją organizavo „smulkieji Kremliaus pakalikai“, tačiau, kai spaudimas sustiprėjo, S. Pugačiovas įsitikino, kad jis gali prasidėti tik pačioje viršūnėje. „Kaip gali V. Putinas taip elgtis? – klausia jis. – Aš dėl jo viską padariau. Aš netgi padariau jį prezidentu“.
Nors kai kas norėtų neigti šį tvirtinimą, akivaizdu, kad S. Pugačiovas kardinaliai pasikeitė – iš šimtaprocentinio Kremliaus patikimo veikėjo jis tapo gujamu išvarytuoju. Jo byla – naujas pavyzdys, kas nutinka su Rusijos oligarchais, kurie patenka į Kremliaus nemalonę. Nuo tol, kai 2003-iais V. Putinas organizavo Michailo Chodorkovskio areštą ir perėmė jo „JUKOS“ kontrolę, Rusijos teismai yra naudojami Kremliaus priešininkų persekiojimui ir nuosavybės perskirstymui. S. Pugačiovas baiminasi, kad dabar jau britų teismai nevalingai perima režimo įrankių rolę.
Interviu S. Pugačiovas pasakojo, kaip jis Kremliaus užkulisiuose padėjo garantuoti B. Jelcino perrinkimą prezidentu 1996 metais, o vėliau paruošti kelią V. Putino atėjimui į valdžią.
Verslininko konkurentai apie S. Pugačiovo pateikiamą versiją kalba skeptiškai. „Tačiau interviu metu ir įsigilinus į dokumentus, fotografijas ar kitus įrodymus mūsų laikraštis patvirtino daugelį S. Pugačiovo pasakojimo apie jo karjeros šuolį ir svaiginantį privilegijuotojo asmens statuso praradimo aspektus“, – teigiama straipsnyje.
Rusijos indėlių draudimo agentūra S. Pugačiovą vadina apgaviku, o jo baimes dėl savo saugumo – „bandymu sufabrikuoti pasiteisinimą dėl pripažintos jam nepagarbos teismui“.
Pats S. Pugačiovas tvirtina, kad nesislepia nuo tyrėjų, o taip pat, kad nuo 2001-ųjų nebeturi jokių ryšių su „Mežprombank“ veikla.
Laikraštis pateikia ir S. Pugačiovo biografiją: 1980-ais kūrė prekybos džinsais, automobiliai ir konjaku kooperatyvus. 1991-ais atsikraustė iš Sankt Peterburgo į Maskvą ir kartu su partneriais įkūrė „Mežprombank“. Gavo leidimą San Franciske atidaryti finansų bendrovę, susijusią su banku.
Pasak S. Pugačiovo, jo pažintys Amerikoje ir buvo lemiamas B. Jelcino perrinkimo prezidentu veiksnys. Jis pritraukė į rinkimų kampaniją JAV politinius technologus, vadovaujamus George'o Gortono, kuris kartu su Tatjana Djačenka, B. Jelcino dukterimi, organizavo rinkimų kampaniją amerikietišku stiliumi.
Autorius pažymi: „Maskvos komentatoriai vis dar ginčija dėl JAV politinių technologų indėlio B. Jelcino sėkmei. Tačiau atrodo akivaizdu, kad jų veikla užtikrino S. Pugačiovui amžiną T. Djačenkos, kurios vaidmuo valstybės valdyme tolydžio su silpnėjančią tuometinio prezidento sveikata tik augo, dėkingumą.
S. Pugačiovas tvirtina, kad būtent jis B. Jelcino šeimai pateikė idėją, kad V. Putinas gali būti potencialus įpėdinis, teigiama straipsnyje. „Financial Times“ teigia, kad S. Pugačiovo draugystės su T. Djačenka ir jos vyru Valentinu Jumašvymu faktus jie patikrino ir įsitikino jų teisingumu.
S. Pugačiovas tvirtina, kad nujautė, jog gresia „tikras perversmas“: parlamentas ruošėsi skelbti B. Jelcinui nepasitikėjimą, buvo keliami baudžiamųjų bylų jo artimiesiems klausimai.
Kartu su V. Putinu, kuris tuomet vadovavo FST, S. Pugačiovas padėjo atremti šiuos pavojus. „Pasak S. Pugačiovo, jis iš pradžių pasiūlė V. Putino kandidatūrą į premjero postą, o vėliau įkalbėjo B. Jelcino šeimos klano atstovus įtikinti tuometinį prezidentą atsistatydinti. „Aš asmeniškai atvedžiau Putiną į valdžią, – pareiškė S. Pugačiovas. – Siekdamas tai įgyvendinti, aš devynis mėnesius dirbau dieną ir naktį“.
„Mums reikėjo žmogaus, kuris 24 valandas per parą dirbtų šalies vystymosi klausimais“, – pasakoja S. Pugačiovas, tačiau pripažįsta, kad jo įsivaizdavimas apie V. Putiną buvo klaidingas.
Prezidentinio valdymo pradžioje S. Pugačiovas atvežė V. Putiną į naująją rezidenciją Novo Ogariovo su 50 metrų baseinu. „Jo akys pasidarė didelės didelės ir apvalios. Aš supratau, kad jam iš gyvenimo daugiau nieko nereikia. Aš maniau, kad tai buvo jo svajonių ribos. Tačiau pasirodė visiškai atvirkščiai. Jis turėjo neįtikėtiną apetitą“, – pasakoja S. Pugačiovas.
Pasak S. Pugačiovo, V. Putino artimieji – buvę Sankt Peterburgo KGB darbuotojai – įtikino prezidentą, kad valstybei laikas grąžinti ekonomikos kontrolę. „Po to, kai KGB užgrobė valdžią aš daugiau nebegalėjau daryti kam nors įtaką“, – tikina S. Pugačiovas.
Tačiau S. Pugačiovas ir toliau ilgą laiką išlaikė draugiškus santykius su prezidentu. „Jis buvo itin artimas V. Putino draugas“, – tvirtina neįvardintas žinomas Rusijos verslininkas. – Eidavo į Kremlių, kaip pas save namo“.
V. Putino ir S. Pugačiovo santykiai pašlijo, kai sustiprėjo jėgos struktūrų frakcija.
Pasak S. Pugačiovo, jau miręs Rusijos stačiatikių bažnyčios patriarchas Aleksejus II, su kuriuo jis artimai draugavo, perspėjo jį, kad V. Putinas ir jo draugai iš KGB yra pavojingi. S. Pugačiovas perpasakojo patriarcho žodžius: 2008-ųjų pavasarį „patriarchas pasakojo, kad jis, tikriausiai, jau nesulauks, tačiau aš sulauksiu to, kaip čekistai sugriaus valstybę“.
