Reikėtų pažymėti, kad klausinėtojų rinkinys buvo gana specifinis: vyriausioji kanalo „Russia Today“ redaktorė Margarita Simonian, vyriausiasis radijo stoties „Echo Moskvy“ redaktorius Aleksejus Venediktovas ir vyriausiasis radijo stoties „Govorit Moskva“ redaktorius Sergejus Dorenka.
Trumpai sakant – opozicionierius (matyt, dėl gražesnio vaizdo), kraštutinis patriotas (jis vis užduodavo aštrius patriotinius klausimus, kurių nedrįsta užduoti sisteminiai žurnalistai) ir santūri, pakankamai subalansuota sisteminės (ir propagandinės) žiniasklaidos atstovė. O dabar prie esmės.
Viena pagrindinių interviu temų, žinoma, tapo Ukraina. Šiuo atveju S. Lavrovas, atkartodamas V. Putiną, paaiškino, kad Rusija nenori skaldyti Ukrainos, ir pridūrė – nes vakarinė šalies dalis iš karto vienaip ar kitaip atsidurs NATO sudėtyje.
Kitaip tariant, Maskvos planas – jeigu ne prorusiška, tai bent jau karine-politine prasme neutrali Ukraina, ko manoma pasiekti per Minsko susitarimų įgyvendinimą. Tik problemėlė ta, kad, kaip rodo praktika, tie Minsko susitarimai neveiksmingi ir negyvybingi (taip pat dėl pačios Rusijos kaltės), t. y. be karo nieko neišeis.
Šiame kontekste Kremlius, matyt, tikisi dviejų dalykų – viena vertus, link Kijevo per pietrytines sritis judės jo remiami Donbaso separatistai, o kita vertus – valdantįjį Ukrainos režimą žlugdys ekonominė situacija (kurią Rusija gali dar labiau paaštrinti, pavyzdžiui, nesutikdama restruktūrizuoti 3 mlrd. JAV dolerių skolos).
Kaip pažymėjo politikos apžvalgininkas S. Belkovskis, „Putinas vertina Ukrainą kaip žlugusią valstybę ir tikisi, kad ji ekonomiškai žlugs jau šiais metais ir atsidurs prie jo kojų“.
Ar V. Putinui tai pavyks? Iš esmės – gali. Vakaruose, nuo kurių pirmiausia priklauso Rusijos (ne)sėkmė Ukrainoje, jau prasidėjo kalbos, kad Krymas – užverstas puslapis.
Pavyzdžiui, buvęs Europos Komisijos pirmininko pavaduotojas G. Verheugenas pareiškė: „Greičiausiai Vakarų politikai neketina spausti Maskvos, kad ji grąžintų Krymą, nes aišku, kad tai neįmanoma be karinės galios panaudojimo. O kadangi niekas karinio įsikišimo nenori, situacija pakankamai aiški“.
Toliau gali būti visa Ukraina, ypač jeigu Kijevas nevykdys reformų (kaip apie ES ir Ukrainos aukščiausio lygio pasitarimą rašė „The Wall Street Journal“, „Briuselis sako, kad Kijevas nepadarė namų darbų“ ir tik reikalaus pinigų arba į valdžią jame po dar vienos revoliucijos ateis radikalai.
Neatsitiktinai Lenkijos vadovas B. Komorowskis pareiškė: „Sankcijų politikos reikalas kabo ant palyginti plono politinio plauko. Tai nepriklauso tik nuo Rusijos.
Didelė Europos Sąjungos šalių dalis mano, kad sankcijų politiką reikia baigti“. Kitaip tariant, Vakarai pradeda pavargti nuo Ukrainos, o V. Putinas kenčia ir kontrpriemonėmis dar papildomų rūpesčių pridaro. Išvada – tikėtinas atsitraukimas.
Tačiau, kaip paaiškino S. Lavrovas (remdamasis faktiniais įrodymais, kurių negalėjo atskleisti), didysis Vašingtono planas – atskirti Rusiją ir Vokietiją.
Įdomu, kad lygiai tą patį sakė „Stratfor“ vadovas G. Friedmanas per savo paskaitą Čikagos globalių reikalų taryboje, prisiminęs dar J. Pilsudskio suformuluotą Tarpjūrio (Intermarium),kordono tarp Rusijos ir Europos nuo Juodosios iki Baltijos jūros, idėją. Tik amerikietis kalbėjo apie ją kaip apie teorinį konstruktą, o S. Lavrovas – jau kaip apie praktinį.
Štai toks Rusijos santykių su Vakarais matymas (suvokimas), kuris žada naują šaltąjį karą su visais jo „malonumais“, ir blogiausia, kad Lietuva šiuo atveju yra fronto linijoje, kurią Rusija bando pralaužti, vadinasi, ramybė mums tik sapnuosis.
Taigi, vakarų kryptimi nieko gero. O kaip rytuose? S. Dorenka bandė įtikinti S. Lavrovą, kad Kinija – tai pavojus. Tačiau ministras pažymėjo, jog nemato iš jos pusės jokių grėsmių.
O kad jų nebūtų ateityje, anot jo, būtina dar labiau stiprinti bendradarbiavimą. Ir tai yra gudri taktika. Kinija niekada aštriai nekonfliktuos su tuo, nuo ko nors kiek yra priklausoma.
O jos priklausomybė nuo Rusijos (pavyzdžiui, energetinė) – kaip ir Rusijos priklausomybė nuo Kinijos (pavyzdžiui, finansinė) – didėja, nes kinams ir rusams reikia vieniems kitų vis didėjant priešpriešai su JAV.
Tada S. Lavrovo pašnekovai bandė pasakyti, kad, atrodo, šių dviejų galybių sąjungoje Rusija tėra jaunesnysis brolis, bet jis ir vėl nesutiko. Sričių, kur Maskva vis dar turi tam tikrą pranašumą prieš Pekiną (gali būti jam naudinga), iš tiesų dar yra (karinė, kosminė, atominė), bet šis atotrūkis kasdien mažėja.
Ir vis dėlto Rusija greičiausiai gali būti rami dėl Kinijos. Net jeigu valstybių draugystė kada nors pasibaigs, tai nereikš, kad kinai pereis į puolimą, nes, kaip lakoniškai paaiškino S. Karaganovas: „Kinija taps didžiąja galia, bet ji nebus globali galia, nes tai nėra jos kultūroje, tiesiog nėra jos kultūroje“.
Pagaliau, Irano klausimas. Komentuodamas raketų kompleksų S-300 istoriją, S. Lavrovas pasakė labai svarbų dalyką: Rusija nenori, kad ir Iranas taptų nelegitiminės galios taikymo objektu.
Kitaip tariant, jeigu Maskva ryžosi reanimuoti sandorį, nelegitiminės galios taikymo scenarijus buvo/yra realus. Matyt, turimi omenyje ne amerikiečiai, kurie šiandien linkę labiau tartis nei konfliktuoti su Teheranu, o Izraelis, kuris aršiai priešinasi kompromisui su Iranu, nes nemano, kad Irano branduolinė programa iš tiesų bus uždaryta. Vadinasi, reikia ruoštis prevenciniam smūgiui, o prieš S-300 tai padaryti bus kur kas sunkiau.
Dar daugiau, S. Dorenka, kaip pagrindinis provokatorius per pokalbį, paklausė apie karinės Rusijos ir Irano sąjungos sudarymo tikimybę, nes pastarojo gynybos ministras per gynybinę konferenciją Maskvoje pareiškė, kad „norėtų paremti daugiašalio gynybinio Kinijos, Irano, Rusijos ir Indijos bendradarbiavimo plėtros idėją“. S. Lavrovas tai paneigė, bet pažymėjo, kad karinis Rusijos bendradarbiavimas su Iranu bus plėtojamas.
Svarbiu momentu šiame kontekste galėtų tapti Teherano priėmimas į Šanchajaus bendradarbiavimo organizaciją, kurio tikimybė tampa vis realesnė.
Apibendrinant galima teigti, kad naujasis Rusijos užsienio reikalų ministro bendravimo su žurnalistais formatas yra labai įdomus ir informatyvus.
Jeigu taip liepė V. Putinas, tai ačiū jam už tai. Taip pat už tokį nenuobodų žurnalistų rinkinį, kuris kartais (ypač S. Dorenka ir A. Venediktovas) net pradėdavo nervinti itin ramų ministrą.
Tačiau jis buvo priverstas atsakinėti, ir Ukrainos perspektyvų bei Vašingtono planų paaiškinimai, kurių be šio interviu gal ir nebūtų, turi išskirtinę reikšmę. Tad būtų gerai, kad pirmas kartas netaptų paskutiniu.
